— Jūs manote, kad viskas taip ir buvo?
— Nežinau, — skėstelėjo rankomis Volkovas. — Aš jums siūlau variantą ar, kaip jūs milicijoje sakote, versiją, kuri viską paaiškina. Bet jeigu jūs turite kitą versiją, aš pasirengęs ją nagrinėti. Iš jūsų veido matau, kad kažkas jums nepatinka.
— Ne tai, kad nepatiktų... — Kolia patylėjo, pagalvojo. — Tiesiog aš ne visai suprantu, kaip čia... Štai jūs sakote, kad ji supyko ant motinos, kad nerado kontakto su patėviu, kad pyko ant sesers ir brolio. Šiaip tai ji visų jų maždaug nemylėjo. O dabar ką gi, vadinasi, pamilo?
— Prisivertė pamilti. Ir tai taip pat priverstinis žingsnis. Juk ne veltui jums sakiau, kad visas Anitos gyvenimas kažkoks priverstinis. Per kančią. Aš negaliu to paaiškinti. Aš taip jaučiu. Ir žinote, dar kas, Nikolajau... Anita — sudėtinga figūra, daugialypė, savaip nelaiminga. Aš apskritai nesu kvailas ir šiek tiek žmones pažįstu. Ir aš visada jaučiau, kad Anita turi kažkokį branduolį, kurio aš niekaip negaliu užčiuopti, atskirti, išlukštenti... Aš jaučiau, kad joje yra kažkas, ko aš nežinau, bet jeigu sužinočiau, kas tai yra, tai aš perprasčiau ją visą. Ir štai, kol mes čia su jumis kalbėjomės, aš kai ką supratau — fizika.
— Kas — fizika? — nesuprato Selujanovas.
— Yra daug mokslų, kuriuos galima priešpriešinti menui. Anita pasirinko inžinerinės fizikos institutą. Ne chemijos technologijos, ne juridinį, ne plieno ir lydinių, ne naftos ir dujų, o būtent inžinerinės fizikos. Kodėl? Aš visą laiką galvojau, kad ją paveikė populiarus fizikų ir lyrikų supriešinimas. Bet ne, čia kažkas kita. Jeigu jūs suprasite, kodėl ji pasirinko būtent tą institutą, jūs apie Anitą suprasite labai daug. Galbūt net viską.
Apie savo draugės mirtį Jelena Zavjalova jau žinojo. Vakar ji skambino Larisai į namus, ir anyta pranešė jai tą baisią naujieną.
— Mes rengėmės šiandien susitikti, — drebančiu balsu kalbėjo Jelena, miniatiūrinė ankštu baltu iki melsvumo chalatėliu brunetė. Docenka rado ją darbe ligoninėje. — Ji man skambino savaitės pradžioje, mes susitarėme penktadienį susiskambinti, patikslinti laiką. O Nina Maksimovna pasakė...
Didelė skaidri ašara greitai nuriedėjo skruostu ir pasislėpė po smakru.
— Kada Larisa jums skambino, kurią dieną?
— Antradienį.
— Kada?
— Vakare jau, apie devintą. Na, taip, teisingai, aš antradienį dirbau iki aštuntos, o ji man į namus skambino, vadinasi, jau buvau parėjusi.
— Kokia buvo jos nuotaika?
— Neutrali, kaip paprastai. Lara apskritai labai rami buvo, retai kada karščiavosi.
— Kiek laiko jūs su ja nesimatėte?
— Turbūt porą mėnesių.
— Kodėl taip retai susitikdavot? — nustebo Michailas. — O aš girdėjau, kad jūs geros draugės.
— Mano darbas pamaininis, o dar uždarbiauju, budžiu privačiai, sėdžiu su ligoniais kiaurą parą už atskirą atlyginimą, pats suprantat, iš seselės algos nepragyvensi. Bet mes visą laiką skam-bindavomės ir ilgai kalbėdavomės. Paprastai ji pati skambindavo, kai pasilikdavo nakvoti dirbtuvėje.
— Ak, štai kaip?
Jau šilčiau, jau šis tas... Kodėl Larisa neskambindavo iš namų, iš Riterių buto?
— O kas čia stebėtino? Kai dvi draugės kalbasi, nei vyras, nei anyta visiškai nereikalingi. Jie trukdo.
Ir tai tiesa, žinoma. Nieko įtartino. Beje, ar ne ta brunetė buvo su Larisa vienoje lovoje, kai netikėtai užgriuvo Riteris su savo sesute? O ką? Mintis verta dėmesio. Draugužė lesbietė. Kaipgi tai patikrinti nieko neįžeidus?
— Lena, o jūs ištekėjusi?
— Taip, o ką?
— Nieko, tiesiog paklausiau. Seniai?
— Nelabai, dar metų nėra.
— Jūsų vyras pažįstamas su Larisa?
— Žinoma. Ji ir mūsų vestuvėse buvo, ir pas mus svečiuose. Ir šiandien turėjo... mes rengėmės...
Lena tyliai pravirko, bet greitai susitvardė.
— O jūs pas Larisą svečiuose esat buvę?
— Taip, dirbtuvėje.
— O namie? Aš turiu galvoje ne tuos namus, kuriuose ji su mama gyveno, o Riterių namus.
— Ne, ten nebuvau. Vis tiek nepasikalbėsi. Mes su ja mėgom dirbtuvėje pasėdėti, kavos išgerti, kokio nors lengvo vynelio, paplepėti.
— Ar dar kas nors su jumis būdavo? Na, draugė kokia ar draugas?
— Ne, mes visada dviese būdavom.
Ir vėl tas pats. Ir su motina ji tik dviese, ir su drauge dviese. Nėra už ko užsikabinti, nėra naujų žmonių.
— Ar pastaruoju metu Larisa jums nesiskundė, kad jai kas nors grasina? Gal ji pasidarė nervinga, nerami?
— Grasina? — perklausė Lena. — Ne, nieko panašaus. Ir nervinga ji nepasidarė.
— Gal dėjosi kažkas keisto? Prisiminkit, Lena.
— Keisto... Na, aš nežinau, nebent tai...
— Kas? — tartum medžioklinis šuo akimirksniu sukluso Docenka.
— Jai visą laiką skambino kažkokia moteris.
— Kokia moteris?
— Iš kurgi man žinoti? Larisa pati nežinojo. Pareidavo namo, o anyta sako, kad kažkokia moteris skambino, neprisistatė ir neprašė nieko perduoti.
Ėėė, o jis jau įsisvajojo... Pamanykit, kažkas paskambino ir neprisistatė. Taip kasdien atsitinka.
— Tai tik vieną kartą buvo? — paklausė jis nusiminęs.
— Taigi, kad ne. Maždaug pusę metų ta moteris skambindavo ir visada būtent, kai Laros nebūdavo namie. Larisai nė karto nepavyko su ja pasikalbėti. Be to, anyta Nina Maksimovna tikino, kad tai ne viena ir ta pati moteris, o kelios. Atseit ji balsus gerai atsimena, ir tikrai balsas buvo ne tas pats.
— Ir Larisa net nenutuokė, kas jai galėjo skambinti?
— Mes su ja visus perkratėm. Visoms senoms draugėms per-skambinom. Net toms, su kuriomis jau šimtą metų nesimatėm, visiems pažįstamiems — ne jie. Prisimenu, visą vakarą sėdėjome dirbtuvėje ir skambinom telefonu. Taip ir neišsiaiškinom.
Štai čia jau yra apie ką pakalbėti. Tik su kuo? Ne su Lena Zav-jalova, čia tai jau tikrai. Apie tai reikia pasikalbėti su Nina Maksimovna, kuri atsiliepdavo į skambučius. Ir su Riteriu, jam irgi galbūt teko laimė girdėti nepažįstamos damos balsą. O gal tie skambučiai — tokie pat sūnelio ir mamytės prasimanymai, kaip ir Larisos narkomanija?
Beje, apie narkotikus. Mūsų Lena juk ligoninėje dirba, štai jos ir paklausim.
— Žinote, Lena, ką man Valerijus Riteris sakė? Kad Larisa buvo narkomanė.
— Ką? — susitvenkusios ašaros išdžiūvo, akys išsiplėtė iš nuostabos. — Lara — narkomanė? Iš kur jis tai ištraukė?
— Jis ne kartą matė pas ją stipriai veikiančių vaistų pakuočių, — pamelavo Docenka.
Na, nelabai ir pamelavo iš tikrųjų. Tegul tų pakuočių rasdavo namų darbininkė, o ne vyras, bet juk jų buvo.
— Ak, štai kas... — Lena šyptelėjo. — Tai aš jai duodavau.
— Jūs?
Dabar jau Docenka ilgai negalėjo užsičiaupti iš nuostabos.
— Bet kam gi, Lena? Kam jai tuščios pakuotės?
— Ji norėjo sukomponuoti paveikslą... Tokį, žinote, neįprastą, ne dažais, o visą iš pakuočių. Kitąmet Vokietijoje bus tarptautinė paroda „Dailininkai prieš narkotikus" ar kažkas panašaus, ji norėjo tai parodai padaryti darbą. Jai reikėjo būtent narkotinių preparatų pakuočių. Tuščių. Čia nieko blogo, aš klausiau skyriaus vedėjos ir vyresniosios seselės, jos leido.
Štai tau, boba, Devintinės. Tik vis dėlto lieka klausimas, jeigu Larisa Riter rinko tuščias pakuotes, norėdama sukurti meno kūrinį, tai kur jos? Kūrinio kol kas nėra. Bet ir pakuočių nėra. Šiaip ar taip, per kratą namuose ir dirbtuvėje jų nerasta. Na, ir kaip visa tai suprasti?
14 SKYRIUS
Pas buvusį Larisos Riter jaunikį važiuoti vienas Docenka nesiryžo. Ir Larisos motina, ir jos draugė Lena Zavjavola sakiusios, kad Vladimiras Charčenka — milicininkas ir netgi užima kažkokį postą ar tik ne vyriausioje valdyboje. Michailas, grįžęs po susitikimo su Zavjalova į darbą, gavo visus duomenis apie Charčenką, ilgai kasėsi pakaušį ir pasikvietė į pagalbą Selujanovą. Žinoma, protingai veikiant, reikėjo viską daryti per vadovybę, šiaip ar taip, kolega, bet laikas, laikas, laikas... Jo neužteko. Jo paprasčiausiai nebuvo. Šeštadienis ėjo į pabaigą, o sekmadienį vakarop Olšanskis paklaus, kas padaryta. Liko mažiau kaip para.