— Neimk tu per daug į galvą, mes juk jo niekuo neįtariam, mums tik išsamesnės Larisos charakteristikos reikia, — nuramino jį patyręs Nikolajus, kuris į instrukcijas ir nerašytas taisykles žiūrėjo tiesiog atsainiai. — Kartu ir apie Riterį paklausim, gal Larisa ką nors tokio pasakojo. Mums juk kas sakyta? Atkapstyti šeimos paslaptis ir senas istorijas. Pasikalbėti su buvusiu jaunikiu — šventas reikalas. Tiesiog kaip vyras su vyru. Adresą turi?
— Ir adresą, ir telefoną.
— Tu jam jau skambinai, susitikti tareisi?
— Ne kol kas, su tavim štai tariuosi.
— Na, ir neskambink. Atvažiuosim patyliukais, apsidairysim, o jeigu jo namie nebus, tada ir pagalvosim, ką daryti. Kur jis gyvena, tas tavo Charčenka?
— Novoslobodskajos rajone.
— Nuo kontoros vienas žingsnis — nueisi pėsčias, kol aš atvažiuosiu. Kur susitinkam?
— Jis gyvena Krasnoproletarskaja gatvėje.
— O kuriame name?
Docenka pasakė tikslų adresą.
— Neskystai, — tuoj pat įvertino Selujanovas, kuris pažinojo Maskvą kaip savo namus ir prisiminė beveik visas elitinių statybų vietas. — Jei visi mentai taip gyventų, vargo nematytų. Bet apsaugos ten nėra, tiksliai žinau. Susitikim ant Krasnoproletarskaja ir Sadovojė Kolco kampo, aš ten būsiu po pusvalandžio.
Lygiai po pusės valandos Nikolajus atvažiavo į sutartą vietą.
— Na, kaip, kiek piliečių spėjai iškedenti per šeštadienį? — paklausė jis Mišos, kuris gūžėsi nuo vėjo su pižoniška lengva striukele.
— Porą. Larisos Riter motiną ir draugę. O tu?
— Irgi porą. Pusę dienos praleidau Zojos Petrovnos Kabalki-nos draugijoje. Jeigu jau kapstyti, tai nuo pat pasaulio sutvėrimo. Paskui dar pas buvusį Volkovos vyrą nuvariau, pasišnekėjome apie Anitą Stanislavovną.
— Ir kas išėjo? — pasidomėjo Docenka.
— Kad madam Volkova kvaila ir nelaiminga, o apsimetinėja protinga ir laiminga. Maždaug taip. Nieko įdomaus.
— O pas Kabalkiną?
— Ten dar blogiau. Bet su Liubaša man kažkas ne visiškai aišku. Prisimeni, Serioža Zarubinas sakė, kad ją meilužis pametė? Tai štai, tas mūsų meilužis — vokietis.
— Vokietija, Austrija, Šveicarija?
— Neturiu supratimo, ir Zoja Petrovna nežino.
— Tai iš kur žinoma, kad jis vokietis?
— O Zoja Petrovna girdėjo, kaip ji su juo vokiškai kalbėjosi. Nuėjo, supranti, į vonią, užsidarė ten, kad niekas negirdėtų ir čiulbėjo, čiulbėjo... O po poros dienų apėmė ją baisus liūdesys, kuris iki dabar taip ir nepraeina. Ir žinai, kas keista?
— Pasakysi — sužinosiu, — Docenka vėl susigūžė nuo kiaurai košiančio vėjo. — Tik paspartinam žingsnį, nes visai į ragą sušalau.
Jie pasileido greičiau.
— Tai štai, Liuba visą gyvenimą motinai guodėsi ir apie visas savo meilės istorijas pasakodavo. Nieko neslėpdavo. O apie tą vokietį Zoja Petrovna nieko nežino, tiesiog ničnieko. Išskyrus tai, kad jis vokietis. Štai aš ir pagalvojau, kad galbūt tai ne meilės istorija, o verslo. Su tuo vokiečiu ji darė kažkokią finansinę aferą, o dabar jis ją arba metė, palikęs be pinigų, arba pakišo, ir jai gresia areštas. Štai todėl ji taip ir nervinasi.
— Tai kam ji tada Zarubinui skiedė, kad dingo jos meilužis?
— Na, ir naivus tu, Miša, nors ir ženotas! — nusijuokė Selujanovas. — Jis juk iš tikrųjų dingo, tas vokietis, supranti? Ji negali jo rasti ir nesupranta, kas atsitiko, ir todėl psichuoja. Jai reikėjo kvalifikuoto milicininko patarimo, ką tokiais atvejais daryti, kaip žmogaus ieškoti, jei nenori to daryti oficialiais keliais. Štai ji ir sugalvojo, kad tai buvo meilužis. Supratai? Ir psichologė Aničkova galėjo kuria nors briauna prie tos istorijos šlietis. Gal atsitiktinai ką nors matė ar girdėjo. Vienu žodžiu, reikia Liubos kavalierių identifikuoti ir rasti.
Docenka jau rengėsi paklausti „kaip rasti?", bet staiga nutilo. Maždaug per penkiasdešimt metrų nuo to namo, į kurį jie ir ėjo, jis pamatė mašiną, šalia kurios stovėjo du vaikinai. Vieną iš jų jis labai gerai atsiminė, visai neseniai, vos prieš kelias dienas su juo kalbėjosi, kai tikrino jo alibi aktorės Chalipovos žmogžudystės metu. Vaikinas iš Ruslano Bagajevo grupuotės, pravarde Samsonas. Antrojo Michailas anksčiau sutikęs nebuvo, bet jo išvaizda ir manieros nekėlė abejonių: to paties plauko tipas. лЬи erdviomis tamsiomis kelnėmis ir rudomis trumpomis striukėmis, pakeltomis apykaklėmis, abu šiek tiek nesiskutę ir maždaug vienodo ūgio. Tiesiog broliai dvyniai. Skiriasi tik tuo, kad Samsonas ilgais plaukais, surištais į trumpą uodegėlę, o jo porininkas trumpai kirptas.
— Nagi, palūkėk, — jis sulaikė Selujanovą už rankovės. — Ko čia Bagajevo berniukas valkiojasi?
— Kuris? — susidomėjo Kolia.
— Štai tas. Antrojo nepažįstu, o tas su uodegėle — Samsonas. Mes tikrinom, ar neprikišęs jis rankų prie Chalipovos žmogžudystės. Klausyk, o gal Kamenskaja teisi, tarp aktorės ir Larisos Riter bylų yra kažkoks ryšys, ką? Gal nereikia skubėti su Charčenka?
— Greičiausiai Kamenskaja neteisi, — autoritetingai pareiškė Nikolajus, — bet skubėti nereikia, tas tai tiesa. Eime, pasikalbėsime su vaikinais. Charčenka niekur nedings, pas jį mes visada spėsim.
Nutaisę linksmus veidus, linguojančia savim pasitikinčių žmonių eisena jie priėjo prie mašinos, šalia kurios stovėjo keista porelė.
— Sveikas, Samsonai, — Docenkos veidas spinduliavo geraširdiškumu ir džiaugsmu dėl tokio netikėto susitikimo. — Prisimeni mane?
— Kaipgi, — trumpai mestelėjo Samsonas.
Jo veidas, deja, jokio džiaugsmo nerodė.
— Kokia tema domimės Petrovkos rajone?
— Kur Petrovka, o kur mes, — irgi trumpai, bet visai pagrįstai atsakė antrasis.
— Na, nesakyk, ne taip jau ir toli, visai šalia, — tęsė Miša. — Tai vis dėlto, Samsonai, ko tu čia lauki, ką?
— O ar tau ne tas pats, viršininke? Aš tiesiog stoviu, nieko neliečiu, tos tavo aktorės aš nežudžiau, šitai tu jau išsiaiškinai. Ko dar reikia?
— Supranti, — tęsdamas žodžius ir labai susirūpinęs, įsiterpė Selujanovas, — aktorės tai tu gal ir nežudei, bet štai tai, kad tu čia stovi ir nieko nelieti, man nelabai patinka.
— Dar ko?
— Supranti, šitame name gyvena įtariamasis. Mes ir galvojame, galbūt jis aktorę šitąjį anąjį... O gal ir ne jis. Ėjom dabar ir abejojom. O čia tu stovi. Ir visos abejonės iš karto dingo. Negerai, Samsonai, negražiai išeina.
— Baik, viršininke, — Samsonas kalbėjo tuo pačiu tingiu ir ramiu tonu, bet akyse pasirodė neramios ugnelės. — Ne į temą šneki. Niekas iš mūsiškių aktorės nelietė, juk jūs patys patikrinote.
— Bet tu supranti, — vėl pūtė savo dūdą Selujanovas, — mes irgi manėme, kad jis kaip reikiant viską patikrino, o paaiškėjo, kad blogai jis patikrino. Daug kas liko neaišku. Jam net papeikimą už tai išrašė.
Jis metė į Docenką griežtą priekabaus viršininko žvilgsnį, o Miša tuoj pat, kaip yra priimta, suvaidino susidrovėjusį ir netgi šiek tiek kaltą.
— Žodžiu, Samsonai, tu mums greitai papasakoji, ko jūs čia sargaujate. Jeigu tai neturi nieko bendro su aktore, mes einame sau, o jūs liekate stovėti. O jei nepapasakosi, tai mes draugiškai susiimsim už rankučių ir nužingsniuosim į Petrovką, čia netoliese. Tavo mašiną paliksim čia, jos nerakinsim, signalizacijos kol kas irgi nejungsim, o į Petrovką atėję, greitai šnibžtelėsim Gogai, kad Krasnopresnenskajos gatvėje kažkokie prašmatnūs ratai stovi. Ilgai paskui tu jų ieškosi.