2 skyrius
Turėjo praeiti keli mėnesiai, kol Nastia Kamenskaja nustojo laikyti Pavelą Diužiną bepročiu. Ji susipažino su Pavelu, kai dar dirbo valdyboje pas Zatočną, ir ilgai negalėjo suprasti, kaip milicijos karininkų gretose atsirado žmogus, šventai tikintis tuo, kad yra kambarių ir kabinetų, kuriuose „bloga", ir kad „patalpas reikia išvalyti". Beje, Diužinas ne tik tuo tikėjo, bet ir aktyviai savo įsitikinimus įgyvendindavo. Nastia puikiai prisimena, kaip jis pirmą kartą patekęs į jos tarnybinį kabinetą pareiškė, kad negalės čia dirbti ir nedirbs, kol jo neišvalys, o tada atsinešė kažkokį rėmelį, žvakę, van-
dens ir laikraščių ir darė visokias manipuliacijas tol, kol patalpos būklė pradėjo atitikti kažkokius mįslingus jo reikalavimus. Nastia prisimena, kad tada specialiai domėjosi ir Zatočno klausė, kam jis priėmė į darbą tą nenormalųjį, o generolas atsakė, kad kiekvienas žmogus turi teisę laikyti tarakonus, jei jie netrukdo jo tarnybinei veiklai. Kaip sakoma, įbrėžtos durelės automobilio galingumui įtakos neturi. O kapitono Diužino smegenys veikė gerai ir analitiniam darbui visiškai tiko, šito paneigti Nastia negalėjo. Tačiau jai prireikė nemažai intelektinių ir dvasinių pastangų, kol ji susitaikė su Diužino ypatumais ir ne tik susitaikė, bet atrado ir pripažino seniai visiems žinomą tiesą, kad visi žmonės skirtingi ir neprivalo būti vienas į kitą panašūs. Taip, Pavelas toks, koks jis yra, ir reikia džiaugtis, kad jis toks, ir mylėti jį tokį, ir pripažinti, o ne laikyti psichu, nenormaliu tik todėl, kad jis nepanašus į daugumą aplinkinių, tuo pačiu ir į Nastią.
Ji paskambino Pavelui jau kitą dieną po pokalbio su Kolia Selujanovu. Diužinas jau metai laiko buvo nusisegęs antpečius ir įsidarbinęs kartu su generolu Zatočnu kažkokioje stambioje komercinėje struktūroje, kurioje sėkmingai taikė analitinio darbo įgūdžius, sekdamas ir tirdamas finansinius srautus.
— Paša, tu žinai, kas tai yra kineziologija?
— Žinoma, — net nesusimąstęs atsakė Diužinas.
— Tai kažkoks mokslas?
— Ne visai, greičiau praktika. Na, ir mokslas taip pat. Kodėl tu domiesi?
— Taip, čia viena nukentėjusioji... — Nastia sutriko, ji kalbėjo telefonu, sėdėdama ligoninės koridoriuje, pro šalį lakstė gydytojai, lėtai krutėjo ligoniai ir ji nenorėjo garsiai ištarti baisaus žodžio „žmogžudystė". — Jos vizitinėje kortelėje parašyta, kad ji kineziolo-gė. Ar gali man smulkiau papasakoti, kas tai per daiktas?
— Kaip aš suprantu, pačios nukentėjusiosios tu jau paklausti negali, — nusišaipė Pavelas. — Gerai, susitinkam. Kur ir kada?
— Supranti, aš dabar ligoninėje. Jeigu tu galėtum čia atvažiuoti, būtų šaunu.
— Ligoninėje?! Kas atsitiko?
— A, niekai. Koją susilaužiau, bet jau vaikštau, po dviejų dienų 28 mane išrašo. Tai atvažiuosi?
— Žinoma, tiesiog dabar.
— Pabėgsi iš darbo? — nusijuokė Nastia. — Viršininkas nebars?
— O kas gi mano viršininkas? Zatočnas. Todėl gali neabejoti, pas tave mane išleis po pirmo pareikalavimo. Kokia ten pas jus tvarka, lankytojus leidžia?
— Apskritai tai nuo ketvirtos iki aštuntos, bet operatyvininkai — išimtis, taigi pas mane leidžia visada. Pas mane vakar net dešimtą vakaro iš darbo buvo atėję.
Diužinas atlėkė į ligoninę jau po valandos. Per tą valandą Nastia vos galvos nesusilaužė, bandydama sugalvoti, kur skyriuje rasti nuošalią vietelę pokalbiui. Dieną rasti tokią vietą buvo sunku, todėl ji, kovodama su siaubu dėl neišvengiamo skausmo, užsivilko šiltą striukę ir apsiginklavusi lazda iššliaužė iš korpuso į parką. Striukę Čistiakovas jai atvežė dar prieš dešimtį dienų, kai gydytojas pasakė, kad jai reikės pradėti mankštinti koją ir galima išeiti laukan, bet Nastia taip nė karto ir nebuvo jos apsivilkusi. Ir į gryną orą per visą tą laiką ligoninėje ji išėjo pirmą kartą. Už dešimties metrų nuo korpuso durų stovėjo suolelis — paskutinė atrama. Toliau ji nenueis, nėra jėgų skausmui iškęsti. Su Pavelu ji neprasilenks, jokiu kitu keliu į korpusą jis nepateks, tik pro ją. Nastia įsitaisė patogiau, pasidėjo lazdą taip, kad ji nenukristų į šlapią nuo lietaus purvyną, ir giliai įkvėpė drėgno, išmetamosiomis dujomis persmelkto oro. Jau trečiadienis. Poryt išrašo. O problema taip ir kybo neišspręsta. Šiandien ateis mama, bet Nastia ta tema su ja net nesikalbės, nes mama susijaudins, susinervins, ims pati sau priekaištauti, kad remontas jos bute taip ilgai užtruko ir todėl giminaičiai įsikūrė pas dukterį. Tiesa, sužinojusi, kad penktadienį Nastią išrašo, mamai ir pačiai gali ateiti į galvą mintis, o kaip, tiesą sakant, jos duktė dabar gyvens? Gerai būtų, kad dar prieš mamai pasirodant ligoninėje jau turėtum parengtą atsakymą, kurį liktų tik pateikti mamytės žiniai, palydint spindinčia šypsena ir tikinimais, kad viskas susitvarkė kuo puikiausiai.
Paskendusi mintyse Nastia pastebėjo Diužiną tik tada, kai jis jau buvo prie pat.
— Apie ką svajoji, gražuole? — linksmai paklausė jis.
— Apie gyvenamąjį plotą, — sąžiningai išpyškino Nastia, nespėjusi net susivokti.
— Ir kokios problemos?
Išklausęs Nastios dejones laikinų trūkumų dėl gyvenamojo ploto tema, Pavelas plačiai nusišypsojo:
— Galiu pasiūlyti prašmatnų variantą. Tave jis turėtų patenkinti visu šimtu procentų. Tik nesakyk iš karto „ne", pirma išklausyk.
— Varyk, — užsidegė Nastia.
Viešpatie, nejau problema gali taip paprastai, vienu mostu išsispręsti? Ieškodama išeities, ji stačiai susilaužė galvą, o reikėjo tik paskambinti Pašai Diužinui. {domu, ką gi jis pasiūlys?
— Yra tuščias vasarnamis...
— Ne! — iškart suriko ji.
— Nastia, mes juk susitarėm, — papriekaištavo Diužinas.
— Ne, Paša, toliau aš nenoriu net klausyti. Jokių vasarnamių, jokių užmiesčių. Aš to neištversiu.
— Bet kodėl gi? Ar tu niekada negyvenai vasarnamyje?
— Negyvenau, tik j svečius nuvažiuodavau, ir tai retai. Mūsų šeima vasarnamio niekada neturėjo. Visi tie šalti namai, kuriuos reikia kūrenti, išvietės lauke, krautuvės už trijų kilometrų, be telefono, neišbrendamas purvas lauke — ne, tai ne man. Tuo labiau, su tokia koja, kuri vos paeina. Man reikės kas antrą dieną važinėti j Maskvą procedūroms, o elektriniai traukiniai turbūt tik kas dvi valandas važiuoja, perkimšti, ir keliauti tektų šimtą metų. Ne, ne ir ne.
— Suprantama, — atsiduso Pavelas. — Dabar išklausyk mane iki galo, kadangi savo „ne" tu jau pasakei ir nėra prasmės jo kartoti. Namo kūrenti nereikia, ten centrinis šildymas ir normalus sanitarinis mazgas. Telefonas irgi yra ir su Maskvos numeriu. Krautuvė už trijų šimtų metrų, be to, galima susitarti su šeimininku ir viskas bus pristatyta į namus. Gyvenvietėje beveik visi taip daro. Toliau. Yra komercinis medicinos punktas su gydytojais ir medicinos seselėmis, jis aptarnauja visus, kurie užmoka, jokio draudimo nereikalauja. Kažkas panašaus į privačią polikliniką gyvenvietės žmonėms. Be to, kadangi gyvenvietės žmoneliai išpaikinti, medicinos paslaugos teikiamos ir namie, jie turi net specialų transportą fizioterapijos procedūrų aparatūrai vežioti. Toliau. Neišbrendamo purvo gatvėje nėra, viskas švaru ir tvarkinga. Elektriniai traukiniai važiuoja kas dešimt penkiolika minučių, nors vargu, ar tau jų prireiks. Ką tau toj
Maskvoj daryti? Pasakyk savo ištikimajam, kad nuvežtų ten daugiau knygų, vaizdajuosčių, ir gyvenk pamažėle, džiaukis ramybe, eik pasivaikščioti, gydyk koją.
— O ten ir video yra? — nepatikliai paklausė Nastia.
— Ten net palydovinės televizijos lėkštė yra. Tavo, Nastia, supratimas apie vasarnamius pasenęs. Žinoma, vasarinė lūšnelė šešių arų žemėje per šimtą penkiasdešimt kilometrų nuo Maskvos — šiuo atveju ne tau. O simpatiškas užmiesčio namelis už dešimties kilometrų nuo Kolcevaja kelio, gyvenvietėje su išvystyta infrastruktūra ir nuosava apsauga — tai juk visai kas kita.