Taip, ko gero, apie tai verta pagalvoti. Ir lifto nėra, o tai irgi svarbu. Nes jei sugestų, tai ji su savo koja, aukštyn žemyn vaikštinėdama, nusikankintų. Ir į polikliniką procedūrų netektų per visą Maskvą važinėti. Ir maistą į namus atneša. Tai bent žmonės gyvena! {domu, kiek šeimininkai paprašys už mėnesio nuomą? Gal Nastiai ir pinigų neužteks, o ji čia įsisvajojo!
— Nė kiek, — truktelėjo pečiais Diužinas. — Kokie dar pinigai, ką tu? Gyvenk, kiek reikia.
— Lengvai tu svetimus namus dalini, — kandžiai mestelėjo Nastia.
— Kodėl svetimus? Tai mano namas.
Na, štai. Dar tik metai, kai išėjo iš tarnybos organuose, o jau užmiesčio namą įsitaisė. Keista, kad kažkas dar dirba, nešioja antpečius. Šitaip reikalams dėstantis, šlovingieji Vidaus reikalų organai pagal idėją turėtų būti sudaryti vien iš vakansijų ir visiškų bukagalvių, kurių niekur kitur nepriima. Bukagalvių, žinoma, pilna, niekas nesiginčija, bet juk yra ir galvotų vaikinų, gerų, ištikimų idėjai profesionalų. Gaila, bet kur kas daugiau galvotų profesionalų, idėjai neištikimų, ir tai padeda jiems daug uždirbti ir labai neblogai gyventi.
Gerai tai, jog mama visai nesijaudins, sužinojusi, kad Nastia gyvens ne iki lubų giminaičiais užgrūstame bute, o už miesto. Pagaliau vaikas pagyvens gamtos prieglobstyje, pakvėpuos tyru oru! Vienu žodžiu, vieni pliusai ir jokių minusų.
— Na, ką, Nastenka? Nuspręsta?
— Nuspręsta, — su palengvėjimu linktelėjo Nastia. — Dabar apie kineziologiją.
Pavelas aiškino labai smulkiai, bet nepasakytum, kad labai suprantamai. Iš tikrųjų, kalbėjo jis suprantamai, tik ne viskas Nastiai buvo aišku. Atrodo, ir žodžiai visi buvo pažįstami, o vis tiek neaišku. Štai, pavyzdžiui, ar gali normalus operatyvininkas suprasti, sakykim: palieti žmogų, mintyse pateiki klausimą „yra problemų?", gauni signalą-atsakymą „yra". Arba negauni signalo, vadinasi, problemų nėra. Atrodytų, visai paprasta — pateikei klausimą, gavai atsakymą. O vis tiek neaišku.
Toliau viskas buvo daugmaž aišku. Visos psichologinės problemos, kurios tūno žmonėse ir trukdo jiems normaliai gyventi, specialistų psichologų ir psichoanalitikų buvo suklasifikuotos ir įvardytos tam tikromis formuluotėmis. Pavyzdžiui, „manęs nemyli" arba „aš įvarytas į kampą". Kiekvienai tokiai formuluotei buvo sugalvota formulė antagoniste, kuri priešinasi giliai pasislėpusiai problemai. Iki tos vietos Nastia dar suprato, bet toliau...
O toliau kineziologas, palaikydamas fizinį kontaktą su pacientu, pradeda mintyse keisti negatyvą į pozityvą, tai yra šalina negatyviai nuspalvintą problemą ir pakeičia ją pozityviu santykiu. Taip, žinoma, Nastia ne kartą girdėjo apie tai, kad mintis materiali. Bet juk ne šitiek! Mintyse pateikti klausimą, gauti signalą-atsakymą, paskui keisti negatyvą pozityvu — ne, tai niekaip netilpo galvoje. Taip nebūna.
— Paša, o tu pats tuo tiki? — jai sunku buvo nuslėpti savo abejones.
— Aš, Nastenka, ne tikiu, о-žinau. Tikrai žinau.
— Iš kur? — nenurimo Nastia.
— Iš asmeninės patirties. Aš mokiausi kineziologijos.
— Tu?! Ir ką... tu šitą... visa tai moki?
— Moku. Aš tau nepasakočiau, jei tikrai to nežinočiau.
— Parodyk! — pareikalavo ji.
— Ką tau parodyti?
— Na... šitą... apie ką tu man pasakojai. Paimk mane už rankos, užduok klausimą, gauk atsakymą, pakeisk negatyvą pozityvu. Tiesiog dabar. Gali?
— Galiu. O ką, turi problemų, su kuriomis negali susidoroti?
— Aš? — sutriko Nastia. — Kad ne, man viskas tvarkoj. Pinigų, tiesa, nedaug uždirbu, bet tai iš kitos operos.
— Vadinasi, kitaip tariant, psichologo pagalbos tau nereikia? — patikslino Pavelas.
— Nereikia, žinoma, nereikia, man viskas gerai. Na, rodyk, — baigė ji nekantriai.
— Nerodysiu, — nusišypsojo Diužinas.
— Kodėl? Nemoki?
— Nastia, tu nesupranti... Kineziologija — tai ne cirko fokusai, kuriuos galima rodyti žiūrovų pramogai. Ir ne chemijos bandymai, kurie demonstruojami, kad žmogus suprastų, kaip medžiagos reaguoja tarpusavyje. Kineziologas dirba tik tada, kai žmogus jaučia, kad jam reikia pagalbos ir jis tos pagalbos prašo. Jei žmogus pagalbos neprašo, su juo dirbti negalima.
— Bet kodėl?
— Todėl, kad yra taisyklės.
— Kokios? Kineziologai turi etikos kodeksą?
— Galima ir taip pavadinti. Bet apskritai tai vadinama kosminiu dėsniu.
— Kokiu?! — Nastia pamanė, kad neišgirdo. Kosminis dėsnis! Tik pamanykit... Tai žinoma, ji buvo užmiršusi, kad tai Diužinas. Iš jo dar ir ne tai gali išgirsti.
— Kosminis dėsnis. Niekada nesi apie tokį girdėjusi?
— Ne, — prisipažino ji. — Ir kaipgi jis skamba?
— „Niekada nieko nedaryk, nesakyk ir nemanyk, jeigu tavęs to neprašo". Tai dėsnis visiems gyvenimo atvejams, jis taikytinas ne tik kineziologams. Esant šiai situacijai jis reiškia, kad aš neturiu su tavimi dirbti, jei tu nejauti, jog tau reikalinga mano pagalba ir jos neprašai.
— O jei aš paprašysiu?
— Tada kitas reikalas.
— Tada laikyk, kad paprašiau.
— Nastia, Nastia, — Diužinas nusijuokė ir paplekšnojo ją per petį, — negudrauk. Aš tau fokusų nerodysiu. Jei tu nuoširdžiai manai, kad neturi vidinių psichologinių problemų, kurios kliudo tau gyventi, tai nereikia manęs apgaudinėti.
— Bet galbūt jos yra, tik aš apie tai nežinau. Ar gali padedant kineziologijai jas atrasti?
— Galiu, — linktelėjo Pavelas, — bet to nedarysiu. Tu nenori
pagalbos, tu paprasčiausiai bandai mane priversti ištraukti triušį iš skrybėlės. O problemą, beje, tu turi, ir galbūt ne vieną.
— Taip? — nustebo Nastia. — Iš kur tu ištraukei?
— Iš ten, kad tau nepraeina skaudėti koją, nors pagal visus medicinos kriterijus ji jau turėtų būti kur kas geresnės būklės.
— O kuo čia dėta koja?
— Jei tau skauda kairę koją, tai gali reikšti, kad tu eini ne tuo keliu, turint galvoje tavo santykius su kažkokiu vyru. Arba protu tu supranti, kokiu keliu reikia eiti, bet kažkodėl to nedarai. Bet kuriuo atveju problemos su kojomis — tai kelio pasirinkimo problemos, o kairioji pusė — problemų su vyrais veidrodis. Štai taip.
— Čia irgi kineziologija?
— Ne, čia kitas dalykas, — Diužinas pasižiūrėjo į laikrodį. — Atleisk, Nastule, man laikas. Ar atsakiau į tavo klausimus?
— Na, taip... — pralemeno ji, — iš dalies. Aš beveik viską supratau, bet beveik niekuo nepatikėjau.
— O tau, tiriant nusikaltimą, ir nereikia tikėti, tau reikia suprasti, kuo vertėsi tavo nukentėjusioji. Vadinasi, penktadienį dešimtą valandą ryto aš čia atvažiuosiu ir nuvešiu tave į vasarnamį. Susitarėm?
— Ačiū, Paša, — liūdnai atsakė Nastia, iš visų jėgų bandydama išspausti dėkingumo šypseną.
— Nikolajau Aleksandrovičiau, galima? — pro praviras duris atsargiai kyštelėjo vieno iš operatyvinių darbuotojų, tiriančių Galinos Vasiljevnos Aničkovos nužudymą, galva.
Selujanovas atplėšė akis nuo raštų, kuriuos reikėjo sudarinėti kas mėnesį ir kažkodėl kas mėnesį vis didesnį kiekį.
— Užeik. Ko tau?
— Mes čia peržiūrėjom tuos... na, popierius...
— Kokius konkrečiai?
— Na, tuos... kuriuos Aničkovos bute radom...
Pauzė. Selujanovas kantriai laukė. Apskritai vaikinukas buvo
guvus, bet štai jo kalba — tiesiog bėda. Sunkia žodžius po arbatinį šaukštelį per valandą ir tai dar ne visada suprantamai. Iš pradžių 34 Kolia pyko, jaunąjį operatyvininką skubino, šūkavo, kritikavo, paskui susitaikė ir išmoko kantriai laukti. Tapęs vadovu, jis ėmė truputį kitaip žiūrėti į gyvenimą. Jei nesutarsi su pavaldiniu, jis išeis, o kas tada dirbs? Juk už nusikaltimų atskleidimą atsako jis, pavaduotojas operatyviniam darbui, o kas jam atsakys, jei visi išsibėgios?