— Ne toks jau aš negabus, — užtikrino jį Flinas, kimš— damasis į pypkę tabako iš nušiurusio žalio kapšelio. — Bet kas teisybė, tai teisybė — stebuklams reikia pinigų, visada reikėjo ir visada reikės. Jeigu jums negalėjo padėti korifėjai, tai aš juo labiau negaliu.
— Ačiū, kad pasakėte teisybę, — tarė Firmenas, bet nė neketino atsistoti.
— Kaip pridera terapeutui, — iš lėto tarė Flinas, — primenu jums, kad Akademija, atvira bet kuriuo dienos metu.
— Kaipgi galima ten kreiptis? — paklausė Firmenas. — Juk aš apie ją nieko nežinau.
— Niekas nežino, — atsakė Flinas. — Tačiau aš girdėjau, kad ten išgydomi visi aliai vieno.
— Mirtis — taip pat išgijimas.
— Bet netikslingas. Be to, jau labai jis prieštarauja laiko dvasiai. Jei taip būtų, Akademiją turėtų tvarkyti pamišėliai, o kaip tik jiems tatai ir uždrausta.
— Tai kodėl gi niekas iš ten neišeina?
— Neklausinėkite manęs, — tarė Flinas. — Gal būt, niekas nenori iš ten išeiti. — Jis užsitraukė dūmo. — Jums reikia patarimo. Okei. Pinigų turite?
— Rasiu, — atsargiai tarė Firmenas.
— Puiku. Aš neturėčiau taip kalbėti, bet… Nebeieškokite vaistų!. Eikite namo. Pasiųskite robotą nupirkti produktų dviem mėnesiam. Tuo tarpu pasislėpkite.
— Pasislėpti? Kam?
Flinas nuvėrė jį įsiutusiomis akimis.
— Dėl to, kad jūs kamuojatės, stengdamasis pasidaryti normalus, o jums vis blogiau. Aš esu stebėjęs šimtus tokių atvejų. Nebegalvokite apie sveiką ir nesveiką protą. Išsigulėkite ramiai vieną kitą mėnesį, ilsėkitės, skaitykite, storėkite. Tada ir pažiūrėsime, kaip jums seksis.
— Žinote, — tarė Firmenas, — manau, kad jūsų teisybė. Tikrai! Bet nesu įsitikinęs, ar galima grįžti namo. Šiandien aš kai kur skambinau… Aš turiu pinigų. Ar negalėtumėt paslėpti manęs čia, pas save? Paslėpkite, susimildamas!
Flinas atsistojo ir baukščiai pažvelgė pro langą į tamsią gatvę.
— Aš ir taip per daug prišnekėjau. Jei būčiau jaunes nis… ne, negaliu! Aš daviau jums neprotingą patarimą! Negaliu dar ir neprotingai pasielgti!
— Atleiskite, — tarė Firmenas. — Man nereikėjo jūsų prašyti. Bet aš iš tiesų labai jums dėkingas. Garbės žodis.
Jis atsistojo.
— Kiek aš skolingas?
— Nieko jūs neskolingas, — atsakė Flinas. — Linkiu jums pasitaisyti.
— Ačiū.
Firmenas paskubomis nulipo laiptais ir pasišaukė taksi. Po dvidešimt minučių jis buvo namie.
Kai Firmenas ėjo prie savo buto, laiptų aikštelėje buvo keistai tylu. Šeimininkės durys buvo uždaros, bet jam pasirodė, kad jos užsivėrė prieš pat jam pareinant ir šeimininkė pasislėpė už jų, priglaudusi ausį prie plono medžio sluoksnio. Jis paspartino žingsnį ir įėjo vidun.
Bute irgi viešpatavo tyla. Firmenas pasuko į virtuvę. Robotas stovėjo prie viryklos, o Spidas buvo susirangęs kampe.
— Sveikas atvykęs, sere, — sutiko Firmeną robotas. — Malonėkite sėstis — paduosiu vakarienę.
Firmenas atsisėdo, kurdamas tolimesnius planus. Reikia apgalvoti aibę smulkmenų, bet iš esmės Flino teisybė. Kaip tik reikia pasislėpti. Dingti iš akių.
— Rytoj rytą pirmiausia turėsi šio to nupirkti, — tarė Firmenas robotui.
— Klausau, sere, — statydamas prieš jį lėkštę sriubos, atsakė robotas.
— Mums reikės gausybės produktų. Duonos, mėsos… Ne, geriau nupirk konservų.
— Kokių konservų? — paklausė robotas.
— Bet kokių, kad tik iš jų susidarytų pilnavertis racionas. Ir cigarečių, neužmiršk cigarečių! Prašau man duoti druskos.
Robotas stovėjo prie viryklos kaip įbestas, o Spidas tylutėliai suinkštė.
— Robote! Prašau druskos.
— Man labai gaila, sere, — tarė robotas.
— Ką reiškia — tau gaila? Paduok man druskos.
— Aš nebegaliu jūsų klausyti.
— Kodėl?
— Jūs ką tik peržengėte raudonąją liniją, sere. Dabar jūs dešimtukininkas.
Akimirką Firmenas beprasmiškai žiūrėjo į robotą. Paskui puolė į miegamąjį ir įjungė matuoklį. Juodoji rodyklė iš lėto prislinko prie raudonosios linijos, virptelėjo ir ryžtingai perėjo per ją.
Jis tapo dešimtukininku.
Bet tas nesvarbu, įtikinėjo jis save. Pagaliau, kiekis nevirto nauja kokybe. Nepasidariau gi aš staiga pabaisa. Jis viską paaiškins robotui, įtikins…
Firmenas galvotrūkčiais išpuolė iš miegamojo.
— Robote! Išklausyk mane…
Jis išgirdo, kaip trinktelėjo durys. Robotas išėjo.
Firmenas nukiūtino į valgomąjį-svetainę ir atsisėdo ant kušetės. Žinoma, robotas išėjo. Robotuose įrengti prietaisai psichinei būsenai kontroliuoti. Šeimininkams peržengus raudonąją liniją, robotai automatiškai sugrįžta į gamyklą. Nė vienas dešimtukininkas negali valdyti sudėtingo mechanizmo.
Tačiau dar ne viskas žuvę. Namuose yra valgio. Jis apsiribos griežta norma. Su Spidu jis nesijaus toks vienišas. Galimas daiktas, jam reikės tik kelių dienų.
— Spidai!
Bute — nė garso.
— Eik šen, šuneli.
Kaip ir anksčiau, nė garso.
Firmenas nuosekliai apieškojo visą butą, bet šuns niekur nebuvo. Jis, tur būt, bus išėjęs su robotu.
Slegiamas vienatvės, Firmenas nuėjo į virtuvę ir išgėrė tris stiklines vandens. Jis pažvelgė į roboto patiektą vakarienę ir jau norėjo kvatotis, bet tuoj pat atsikvošėjo.
Reikia sprukti, ir kuo greičiau. Negalima gaišti nė minutės. Paskubėjus gal kas ir išeitų. Vis tiek kur, bet kur. Dabar kiekviena sekundė brangi.
Tačiau jis tebestovėjo virtuvėje, kvailai spoksojo į grindis ir stebėjosi, kodėl jį paliko šuo.
Į duris kažkas pasibeldė.
— Misteri! Firmenai!
— Ne, — tarė Firmenas.
— Misteri Firmenai, jūs turite tuoj pat išsikraustyti.
Tai buvo namų savininkė. Firmenas atidarė jai duris.
— Išsikraustyti? Kur?
— Tatai man nerūpi. Bet jums negalima ilgiau čia pasilikti, misteri Firmenai. Jūs turite išsikraustyti.
Firmenas grįžo į kambarį pasiimti skrybėlės, užsidėjo, apsidairė ir išėjo. Duris paliko atviras.
Gatvėje laukė jo du vyrai. Tamsoje sunku buvo įžiūrėti jų veidus.
— Kur norėtumėte važiuoti? — paklausė vienas iš jų.
— O kur galima?
— Operuotis arba į Akademiją.
— Tada į Akademiją.
Jie įsodino jį į automobilį ir greitai nuvažiavo. Firmenas, visiškai nusikamavęs ir nebeįstengdamas apie ką nors galvoti, atsirėmė į sėdynės atkaltę. Jo veidą glamonėjo vėsus vėjelis, ir buvo malonu, kad automobilis švelniai supa. Tačiau kelionė atrodė be galo ilga.
— Atvažiavome, — tarė pagaliau vienas iš palydovų. Jie sustabdė automobilį ir įvedė Firmeną į kambarėlį, kur nebuvo baldų. Tik centre stovėjo rašomasis stalas su lentele: „Priėmimo kambario budėtojas”. Užsikniaubęs ant stalo, ten saldžiai knarkė kažkoks žmogus.
Vienas Firmeno palydovas garsiai kostelėjo. Budėtojas bematant pašoko, išsitiesė ir ėmė trintis akis. Jis užsikabino akinius ir sušniuręs pažvelgė į atėjusius.
— Kuris? — paklausė jis.
Abu palydovai parodė į Firmeną.
— Gerai. — Budėtojas pasiraivė, išskėtęs liesas rankas, paskui atsivertė didelį, juodą bloknotą. Jis brūkštelėjo keletą žodžių, išplėšė lapelį ir įteikė Firmeno palydovams. Tie tučtuojau išėjo.
Budėtojas paspaudė kažkokį mygtuką ir energingai pasikasė galvą.
— Šiandien pilnatis, — tarė jis Firmenui, aiškiai patenkintas.
— Kas? — pasitikslino Firmenas.