— Aš klausiu, nes…
— Kaip jūsų pavardė? — staiga paklausė skyriaus viršininkas. Firmenas nutylėjo.
— Koks jūsų proto lygis?
Firmenas tebetylėjo. Jis stengėsi suprasti, ar jau. užfiksuotas jo telefono numeris, ir buvo linkęs manyti, kad užfiksuotas.
— Jūs abejojate, kad Akademija bus be galo naudinga?
— Ne.
— Jūs abejojate, kad Akademija gali išsaugoti status quo?
— Ne.
— Tad kas gi yra? Kodėl jūs nenorite pasisakyti pavardės ir proto lygio? Kodėl jums prireikė išsamesnės informacijos?
— Dėkui jums, — burbtelėjo Firmenas ir pakabino ragelį. Jis suvokė, kad, skambindamas telefonu, padarė pražūtingą klaidą. Šitaip pasielgti galėjo tik aštuonetuki— ninkas, o ne normalus žmogus. Skyriaus viršininkas, turėdamas išlavėjusią profesinę nuovoką, tuoj pat viską suprato. Aišku, skyriaus viršininkas neduos tokios informacijos aštuonetukininkui. Firmenas žinojo, kad tasai, kuris tikisi kada nors susigrąžinti statistinę normą, turi kur kas rūpestingiau stebėti savo poelgius, juos analizuoti, suvokti jų esmę.
Jis vis dar sėdėjo prie telefono, kai kažkas pabeldė; atsivėrė durys, ir įėjo viršininkas, misteris Morganas. Jis buvo aukštas, galingo sudėjimo vyras apvaliu, sočiu veidu. Morganas sustojo prie Firmeno stalo, barbeno pirštais į prespapje ir žvelgė sumišęs, lyg pagautas vagis.
— Aš jau girdėjau apie incidentą apačioje, — tarė jis, nežiūrėdamas į Firmeną ir energingai barbendamas pirštais.
— Silpnumo akimirka, — automatiškai atsakė Firmenas. — Apskritai mano lygis ima gerėti.
Taip sakydamas, jis nedrįso pažvelgti Morganui į veidą. Abu įsmeigė akis į priešingus kambario kampus. Pagaliau jų žvilgsniai susitiko.
— Klausykite, Firmenai, aš stengiuosi nesikišti į kitų reikalus, — prabilo Morganas, sėsdamasis ant Firmeno stalo kampelio. — Bet, velniai griebtų, drauguži, sveikas protas— tai klausimas, kuris jaudina visus. Visi mes dievo rankoje. — Toji mintis tarytum sutvirtino Morgano įsitikinimus. Įsikarščiavęs jis pasislinko prie pašnekovo. — Jūs žinote, aš atsakingas už daugybę bendradarbių. Pastaraisiais metais jūs bandomas trečią kartą.— Jis susvyravo— Kaip tatai prasidėjo?
Firmenas pakraipė galvą.
— Nežinau, misteri Morganai. Gyvenau sau kukliai, ramiai ir tyliai — ir staiga rodyklė pašoko aukštyn.
Pagalvojęs Morganas irgi pakraipė galvą.
— Negali būti, kad taip iš karto, nei iš šio, nei iš to. Jūs tikrinotės smegenų audinį?
— Man garantavo, kad organinių pakitimų nėra.
— Gydėtės?
— Ko tik nesu išmėginęs, — nusiskundė Firmenas. — Elektroterapija, psichoanalizė, Smito metodas, Raneso mokykla, Devia-mintis, diferenciacija…
— Ir ką sužinojote? — paklausė Morganas.
Firmenas prisiminė begalinę virtinę terapeutų, į kuriuos jis buvo kreipęsis. Jį tyrinėjo visais psichologijos išgvildentais požiūriais. Jį migdė narkotikais, sukeldavo jam šoką ir tyrinėjo, tyrinėjo… Tačiau visos energingos pastangos baigėsi vienaip…
— Nesuprato.
— Argi jie visiškai nieko negalėjo pasakyti?
— Šiaip ar taip, nedaug. Įgimtas nerimas, giliai slypintys kompleksai, vidinis nesugebėjimas apsiprasti su status quo. Viskas rodo, kad aš nelankstus tipas. Manęs nepaveikė netgi asmenybės rekonstrukcija.
— O kaip prognozė?
— Ne perdaug palanki.
Morganas atsistojo ir, susidėjęs už nugaros ratikas, ėmė vaikščioti po kambarį.
— Firmenai, manau, kad čia jūsų vidinio ryšio šu pasauliu klausimas. Ar tikrai jūs norite tapti mūsų darnaus mechanizmo sraigteliu?
— Aš viską išbandžiau…
— Žinoma. Bet ar jūs norėjote pasikeisti? Pritapi— mas! — sušuko Morganas ir trinktelėjo kumščiu į delną, tarsi užantspauduodamas tą žodį.— Ar jūs norite pritapti?
— Vargu, — atsakė Firmenas, nuoširdžiai apgailestaudamas.
— Štai kad ir aš, — rimtai pasakė Morganas, plačiai išsižergęs ties Firmeno stalu. — Prieš dešimt metų ši agentūra buvo dvigubai didesnė už dabartinę ir vis dar augo! Aš dirbau kaip pašėlęs, didinau fondus, gausinau vertybinius popierius, investavau kapitalą, plėčiau biznį ir kaliau pinigus, pinigus, vien tik pinigus.
— Ir kas gi atsitiko?
— Neišvengiamas dalykas. Rodyklė nuo dviejų ir trijų dešimtųjų pašoko ligi septynių su viršum. Aš buvau pasukęs blogu keliu.
— Įstatymas nedraudžia kalti pinigų —tarė Firmenas.
— Be abejonės. Tačiau prieš tuos, kurie pernelyg daug jų kala, veikia psichologinis dėsnis. Dabartinė visuomenė tokiems dalykams netinka. Iš rasės atimtas beveik visas konkurencijos troškimas, visas agresyvumas. Pagaliau, veikiai bus šimtas metų, kai įvestas status quo. Visą tą laiką nebuvo nei naujų išradimų, nei karų, nei didelių permainų. Psichologija normalizuoja žmoniją, išnaikindama neprotingus elementus. Taigi, apdovanotas tokiais polinkiais ir gabumais, aš tarsi… tarsi žaidžiau su kūdikiu tenisą. Neįmanoma buvo mane sulaikyti.
Morgano veidas įraudo, kvėpavo jis nelygiai. Paskui susivaldė ir kalbėjo jau ramesniu balsu:
— Suprantama, mano poelgius diktavo patologinės priežastys. Valdžios troškimas, besaikis konkurencijos azartas. Aš gavau substitucinės terapijos kursą.
Firmenas tarė:
— Man atrodo visai normalu, jei žmogus nori išplėsti savo biznį.
— Dieve mielas, drauguži, nejaugi jūs nieko nenusimanote apie stabilios visuomenės Socialinį sveiką protą, Atsakomybę ir Sanklodą? Aš jau dariausi turtuolis. Pralobęs būčiau galėjęs įsteigti finansinę imperiją. Suprantate, viskas visiškai teisėta, bet nenormalu. Ir kas žino, kaip toli aš būčiau nuriedėjęs? Tur būt, galų gale, būčiau ėmęs netiesiogiai kontroliuoti pačią vyriausybę. Būčiau įsigeidęs pakeisti psichologinę politiką pagal savo anomalijas. Įsivaizduojate, kas iš to būtų išėję?
— Ir jūs prisitaikėte, — tarė Firmenas.
— Aš galėjau rinktis Smegenų chirurgiją, Akademiją arba prisitaikymą. Laimė, radau išeitį savo polinkiams sportinėje kovoje. Aš sutaurinau savo egoistinius kompleksus, palenkdamas juos žmonijos labui. Tačiau štai ką noriu pasakyti, Firmenai. Juk aš artinausi prie raudonosios linijos. Bet prisitaikiau, kol dar nebuvo per vėlu.
— Aš mielai prisitaikyčiau, — atsakė Firmenas, — jei tik žinočiau, kas man darosi. Blogiausia, kad diagnozė neaiški.
Morganas ilgai tylėjo, kažką galvodamas. Pagaliau tarė:
— Man rodos, jums reikėtų pailsėti, Firmenai.
— Pailsėti? — Firmenas ūmai sukluso — Jūs norite pasakyti, kad aš atleistas?
— Nje, be abejo, ne. Aš noriu būti teisingas ir pasielgti kaip doras žmogus. Bet čia mano valdos. — Neaiškus Morgano mostas reiškė — agentūra, rūmai, miestas. — Beprotybė sėlina nemačiomis. Šią savaitę keliems agentūros bendradarbiams lygis pakilo.
— Ir infekcijos židinys — tai aš.
— Mes turime laikytis taisyklių, — atsilošęs ties Firmeno stalu, tarė Morganas. — Algą jūs gausite tol, kol… kol ką nors nuspręsite.
— Ačiū, — šaltai tarė Firmenas. Jis atsistojo ir užsidėjo skrybėlę.
Morganas padėjo ranką jam ant peties.
— Jūs negalvojote apie Akademiją? — tyliai paklausė jis. — Noriu pasakyti, jei niekas nebepadės…
— Anaiptol! — pažvelgęs tiesiai į mažutes, mėlynas Morgano akytes, atsakė Firmenas.
Morganas nusigręžė.
— Jūs, man rodos, kažkodėl nusistatęs prieš Akademiją. Na ir ko? Juk žinote, kaip suorganizuota mūsų visuomenė. Nejaugi manote, kad ji leistų ką nors, kas kenktų bendram labui?