Trumputę akimirką Tomas staiga visa širdimi pajunta, kas yra žmogžudystė. Regėjimas pranyksta, bet jo prisiminimas lieka — jis buvo toks aiškus, kad Tomas net pajunta šleikštulį.
Jis galėjo gyventi, padaręs vagystę. Bet žmogžudystė, net su pačiais geriausiais ketinimais, dėl kaimo interesų…
Ką pasakys žmonės, pamatę tai, kas jam dabar pasivaideno? Kaip tuomet jam gyventi tarp jų? Kaip susitaikyti su savim?
Ir juo labiau jis turi nužudyti. Kiekvienas kaimo gyventojas prisideda kiek gali, o šis uždavinys teko jam.
Bet ką gi jam žudyti?
Sąmyšis prasidėjo truputį vėliau, kai tarpplanetinis radijas piktai sugriaudėjo visokiais balsais.
— Tai ir yra kolonija? Kur jūsų sostinė?
— Štai ji, — atsakė meras.
— Kur jūsų aerodromas?
— Dabar ten, atrodo, ganykla, — tarė meras. — Aš galiu patikrinti pagal knygas, kur čia anksčiau buvo aerodromas. Nė vienas oro laivas nėra čia nusileidęs jau daugiau kaip…
— Tokiu atveju pagrindinis laivas pasiliks ore. Surinkite savo atstovus. Aš leidžiuosi.
Visas kaimas susirinko aplinkui atvirą lauką, kurį inspektorius parinko nusileidimui. Tomas užsikišo už juostos savo ginklą, pasislėpė už medžio ir ėmė žiūrėti.
Mažas oro laivelis atsiskyrė nuo didžiojo ir greitai nuskrido žemyn. Jis tarytum akmuo krito į lauką, ir kaimas, užgniaužęs kvapą, laukė, kad bematant jis suduš. Bet paskutinę akimirką laivelis paleido ugnies sroves, kurios išdegino visą žolę, ir lengvai nusileido ant dirvos.
Meras, stumdydamasis alkūnėmis, spraudėsi į priekį; paskui jį skubėjo Bilis Dažytojas. Laivo durelės atsidarė, ir pasirodė ketvertas vyrų. Rankose jie laikė blizgančius metalinius daiktus, ir Tomas suprato, kai tai ginklai. Paskui juos iš laivo išlipo apkūnus raudonveidis vyras, vilkįs juodai, su keturiais blizgančiais medaliais ant krūtinės. Jį lydėjo mažas žmogelis raukšlėtu veidu, taip pat juodais apdarais. Paskui juos išlipo dar ketvertas žmonių, vilkinčių vienoda uniforma.
— Sveiki atvykę į Naująjį Dilaverą, — pasveikino meras.
— Dėkoju jums, Generole, — prabilo raudonveidis vyras, energingai pakratęs mero ranką.— Aš — inspektorius Dilumeinas. O čia — misteris Grentas, mano politinis patarėjas.
Grentas linktelėjo merui, dėdamasis nepastebįs ištiestos jo rankos. Su atlaidžiu pasibiaurėjimu jis apžvelgė susirinkusius dilaveriečius.
— Mes norėtume apžiūrėti kaimą, — tarė inspektorius, pažvairavęs į Grentą. Grentas linktelėjo. Mundieruoti sargybiniai juos apsupo pusračiu.
Tomas, sėlindamas kaip tikras piktadarys ir gerokai nutolęs, nusekė paskui juos. Kai jie priėjo kaimą, jis pasislėpė už namo ir žiūrėjo.
Meras su teisėtu išdidumu rodė kalėjimą, paštą, bažnyčią ir mažą raudoną mokyklos namelį. Inspektorius, atrodė, buvo truputį sumišęs. Misteris Grentas šlykščiai šypsojosi ir gremžė pasmakrę.
— Taip aš ir maniau, — tarė jis inspektoriui. — Tuščias laiko, degalų eikvojimas ir bereikalinga linijinio kreiserio amortizacija. Čia visiškai nėra nieko vertingo.
— Aš ne visai tuo įsitikinęs, — prieštaravo inspektorius. Jis atsisuko į merą.— Bet kam jūs visa tai pastatė— te, Generole?
— Kaip? Tam, kad būtume tikri Žemės gyventojai, — atsakė meras. — Jūs matote, mes darome viską, ką pajėgiame.
Misteris Grentas kažką pašnibždėjo inspektoriui į ausį.
— Sakykite, — kreipėsi inspektorius į merą, — kiek jaunų vyrų yra jūsų kaime?
— Atleiskite?.. — sumišęs paklausė meras.
— Kiek pas jus yra jaunų vyrų nuo penkiolikos iki šešiasdešimt metų amžiaus, — paaiškino misteris Grentas.
— Matote, Generole, Motinos Žemės imperija kariauja. Dengo IV ir kai kurių kitų kolonijų kolonistai sukilo prieš jos teisėtą pirmenybę. Jie sukėlė maištą prieš neginčijamą Motinos Žemės vadovavimą.
— Labai liūdna girdėti, — tarė meras užjausdamas.
— Mums reikalingi kosminiai pėstininkai, — aiškino inspektorius. — Stiprūs, sveiki, tinkami kovai vyrai. Mūsų resursai išsemti…
— Visiems kolonistams, kurie liko ištikimi Žemei, mes norime suteikti galimybę dalyvauti lemtingoje kovoje už Motinos Žemės imperiją, — švelniai pridūrė misteris Grentas. — Mes įsitikinę, kad jūs neatsisakysite.
— Žinoma, ne, — atsakė meras. — Aišku, ne. Aš esu įsitikinęs, kad visi mūsų jaunuoliai džiaugsis… Jie, tiesa, nėra labai dideli šios srities specialistai, bet labai nuovokūs vaikinai. Manau, greitai išmoks.
— Štai matote? — tarė inspektorius misteriui Grentui. — Šešiasdešimt, septyniasdešimt, o gal ir šimtas rekrutų. Pasirodo, ne visai veltui gaišome.
Bet misteris Grentas, kaip ir pirma, buvo nusistatęs skeptiškai.
Inspektorius kartu su patarėju pasuko į mero namą, norėdamas truputį pasistiprinti. Juos lydėjo keturi kareiviai. Kiti keturi perėjo per kaimą, neniekindami nė vieno po ranka pakliuvusio daikto.
Tomas pasislėpė artimiausiame miškelyje ir nutarė viską gerai apgalvoti. Temstant Edo Alaus žmona, bailiai žvalgydamasi į šalis, išėjo į kaimo pakraštį. Tai buvo liesa, pradedanti žilti vidutinio amžiaus blondinė. Nekreipdama dėmesio į savo podagros kamuojamą kelį, jinai ėjo labai žvaliai. Rankose laikė pintinę, apdengtą raudona languota servetėle.
— Aš atnešiau tau pietus, — tarė ji, vos pamačiusi Tomą.
— Mat kaip?.. Ačiū, — atsakė Tomas, sumišęs iš nustebimo. — Galėja ir nenešti.
— Kaip tai nenešti? Juk mūsų taverna — vieta, neturinti gero vardo, kur tau reikia slėptis nuo įstatymo? Argi ne taip? Vadinas, fries už tave atsakome ir turime tavimi rūpintis. Meras liepė tau kai ką pasakyti.
Tomas prikimšta burna pažvelgė į Edo Alaus žmoną.
— Ko dar?
— Jis sakė, kad tu paskubėtum atlikti žmogžudystę. Jis kol kas inspektorių ir tą prakeiktą neužaugą — Gren— tą vedžioja už nosies. Bet anksčiau ar.vėliau jie paklaus jį. Jis įsitikinęs.
Tomas linktelėjo.
— Kada tu tai padarysi, Tomai? — Edo Alaus žmona pažvelgė į jį, pakeipusi galvą į šoną.
— Nėra reikalo tau pasakoti, — tarė Tomas.
— Kaip tai nėra reikalo! Aš juk tavo nusikaltimo bendrininkė! Edo žmona pasislinko arčiau.
— Taip, tas tiesa, — susimąstęs tarė Tomas. — Gerai, aš ketinu tai padaryti šiandien sutemus. Pasakyk Biliui Dažytojui, kad aš paliksiu visus pirštų atspaudus, kokie tik išeis, ir įvairius kitus įkalčius.
— Gerai, Tomai, — tarė Edo žmona. — Tepadeda tau dievas.
Tomas laukė, kol visai sutems, ir tuo tarpu žiūrėjo, kas dedasi kaime. Jis matė, kad visi kareiviai nusigėrė. Jie vaikštinėjo po kaimą išdidūs, lyg be jų pasaulyje daugiau nieko nebūtų. Vienas kareivis iššovė j orą ir išgąsdino visus mažus, pūkuotus, žole mintančius žvėrelius.
Inspektorius ir misteris Grentas vis dar viešėjo pas merą.
Atėjo naktis, Tomas įslinko į kaimą ir pasislėpė siaurame skersgatvyje tarp dviejų namų. Jis išsitraukė iš už diržo peilį ir ėmė laukti.
Kažkas ėjo keliu. Tomas bandė prisiminti metodus, kuriuos naudoja žmogžudžiai, bet nieko neprisiminė. Jis tik žinojo, kad reikia nužudyti, ir kuo greičiau. O jau kaip pavyks, taip bus gerai. Žmogus artinosi. Jo siluetas neaiškiai šmėkščiojo tamsoje.