— O, čia tu, Tomai! — tarė meras. Jis pažvelgė į peilį.— Ką tu čia veiki?
— Jūs pasakėte, kad reikia ką nors nužudyti, štai aš ir…
— Aš nesakiau, kad mane, — atsakė meras, traukdamasis atatupstas. — Manęs negalima.
— Kodėl negalima? — paklausė Tomas.
— Na, visų pirma, kažkas turi užimti inspektorių. Jis manęs laukia. Jam reikia parodyti…
— Tai padaryti gali ir Bilis Dažytojas, — tarė Tomas. Jis nutvėrė merą už marškinių apykaklės ir užsimojo peiliu, smaigaliu taikydamas į gerklę.— Aš pats, žinoma, nieko prieš jus neturiu, — pridūrė jis.
— Palauk! — sušuko meras. — Jeigu tu prieš mane nieko neturi, vadinasi, nėra priežasties!
Tomas nuleido peilį, bet vis dar tebelaikė merą už apykaklės.
— Ką gi, galiu sugalvoti kokią nors priežastį. Aš, pavyzdžiui, buvau labai nepatenkintas, kai jūs mane paskyrėte nusikaltėliu.
— Tai juk meras tave paskyrė, taip?
— Na taip, o tai kas gi…
Meras ištempė Tomą iš tamsaus užkampio į žvaigždžių šviesa užlietą gatvę.
— Žiūrėk!
Tomas išsižiojo. Meras vilkėjo ilgomis kelnėmis su aštriu kaip peilio ašmenys kantų ir mundierium, ant kurio blizgėjo medaliai. Ant pečių — dvi eilės žvaigždžių, po dešimtį kiekvienoje eilėje. Jo galvos apdaras, apsiuvinėtas auksine juostele, buvo panašus į lekiančią kometą.
— Tu matai, Tomai? Aš dabar jau nebe merąs. Aš — Generolas!
— Koks skirtumas? O žmogus jūs tas pat.
— Tiktai žiūrint ne formaliai. Tu, gaila, nematei ceremonijos, kuri įvyko po pietų. Inspektorius pareiškė, jog, kadangi dabar aš esu oficialiai paskirtas Generolu, man reikia nešioti mundierių. Ceremonija vyko jaukioje ir draugiškoje aplinkoje. Visi atvykėliai iš Žemės šypsojosi ir mirkčiojo man ir vienas kitam.
Tomas vėl užsimojo peiliu taip grėsmingai, tartum ketindamas išskrosti žuvį.
— Sveikinu, — tikrai nuoširdžiai tarė jįs, — bet juk jūs buvote meru, kai mane paskyrėte nusikaltėliu, vadinasi, mano priežastis turi pagrindą.
— Bet tu juk nori nužudyti ne merą! Tu nori nužudyti Generolą! O tai jau ne žmogžudystė.
— Ne žmogžudystė? — paklausė Tomas. — O kas gi tada?
— Supranti, Generolo nužudymas — tai jau maištas!
— O! — Tomas nuleido peilį. Paskui paleido marškinių apykaklę.— Atleiskite.
— Nieko, viskas gerai, — tarė meras. — Visiškai atleistina klaida. Tiesiog apie tai aš buvau skaitęs knygose, o tu — ne. Tu čia niekuo dėtas. — Jis giliai, su paleng vėjimu atsiduso. — Na, aš, tur būt, eisiu. Inspektorius prašė sudaryti naujokų sąrašą.
Tomas jam įkandin sušuko:
— Jūs esate tikras, kad aš būtinai turiu kažką nužudyti?
— Esu! — atsakė meras, skubiai nueidamas, — Bet tik ne mane!
Tomas vėl užsikišo peilį už juostos.
Ne mane, ne mane! Kiekvienas taip pasakys. O vis dėlto kažkas turi būti nužudytas. Kas gi? Savęs žudyti jis negalėjo. Tai jau savižudybė ir, aišku, nebus užskaitoma.
Tomą nukrėtė drebulys. Jis stengėsi pamiršti, kaip žmogžudystė akimirką buvo iškilusi prieš jį visa savo realybe. Darbas turi būti padarytas.
Dar kažkas artėjo!
Žmogus ėjo vis arčiau. Tomas palinko, jo raumenys įsitempė, jis pasiruošė šuoliui.
Pasirodė misis Malūnininkė. Ji grįžo namo iš turgaus ir nešėsi krepšį su daržovėmis.
Tomas pasakė sau, kad tai neturi reikšmės — misis Malūnininkė ar kas kitas. Tačiau jis niekaip negalėjo nuvyti prisiminimų, kaip ji kalbėdavosi su mirusia jo motina. Pasirodė, kad nėra jokios priežasties misis Malūnininkės žudyti.
Ji praėjo pro šalį, jo nepastebėjusi.
Jis laukė dar pusvalandį. Tamsiame skersgatvyje tarp namų vėl kažkas pasirodė. Tomas pažino Maksą Audėją.
Maksas visuomet patiko Tomui. Bet tai dar nereiškė, kad negali būti priežasties nužudyti Maksą. Bet jam į galvą visiškai niekas nelindo, vien tik tai, kad Maksas turi žmoną ir penketą vaikučių, kurie jį labai myli ir jo labai gailėsis. Tomas nenorėjo, kad vėliau Bilis Dažytojas jam pasakytų, kad šitai ne priežastis. Jis pasitrau kė giliau į šešėlį ir feido Maksui laimingai praeiti pro” šalį.
Pasirodė trys broliai Dailidės. Su jais Tomą rišo itin jaudinantys prisiminimai. Jis leido jiems praeiti pro šalį. Paskui juos ėjo Rodžeris Keltininkas.
Nebuvo jokios priežasties žudyti Rodžerio, bet ir dideli draugai jie niekad nebuvo. Be tof Rodžeris neturėjo vaikų, nepasakysi, kad jo žmona būtų labai prie jo prisirišusi. Gal Biliui Dažytojui to ir pakaktų nužudymo priežasčiai išaiškinti.
Tomas suprato, kad to nepakaks… Ir Jtad su visais likusiais kaimo gyventojais bus tas pat. Tarp tų žmonių jis užaugo, dalijosi su jais duona ir darbu, vargais ir džiaugsmais. Juokios, teisybę sakant, gali būti priežastys, norint nužudyti ką nors iš jų?
O nužudyti jis privalo. To reikalauja orderis, kuris jam buvo išduotas. Juk negalima apvilti kaimo žmonių pasitikėjimo. Ir tuo pačiu metu jis negali žudyti nė vieno iš tų žmonių, kuriuos pažįsta nuo lopšio.
„Palūkėk! — staiga smarkiai susijaudinęs pagalvojo jis. — Juk galima nužudyti inspektorių!”
Priežastys? Tai juk bus riet baisesnė piktadarybė, negu mero nužudymas… Žinoma, meras dabar ir Generolas, bet juk tai būtų tiktai maištas. Net jeigu meras po senovei būtų tik meru, inspektorius kur kas solidesnė auka. Tomas įvykdys žmogžudystę vardan garbės, vardan žygdarbio, vardan didybės! Ši žmogžudystė parodys Žemei, kiek ištikima žemiškoms tradicijoms jos kolonija. Ir. Žemėje žmonės kalbės: „Naujajame Dilavere nusikalstamumas įgijo tokį mastą, kad ten pavojinga rodytis. Kažkoks nusikaltėlis ėmė ir nužudė mūsų inspektorių pačią pirmąją atvykimo dieną! Visoje Visatoje vargu ar atsiras dar bent vienas toks baisus žmogžudys!”
Tai,be abejo, bus visų įspūdingiausia žmogžudystė, kokią tik jis gali įvykdyti, galvojo Tomas. Žmogžudystė, kurią gali įvykdyti vien tikras savo dalyko žinovas.
Pirmą kartą pajutęs pasididžiavimo antplūdį, Tomas nuskubėjo prie mero namo. Jis išgirdo iš pokalbio viduje padrikus žodžius.
— … labai pasyvi tauta, — kalbėjo misteris Grentas. — Aš net pasakyčiau, nedrąsi.
— Gana nemaloni savybė, — pastebėjo inspektorius. — Ypatingai kariuomenėje.
— O ko jūs tikėjotės iš tų atsilikusių žemdirbių? Dar gerai, kad čia mes užverbavome nedaug kareivių.— Misteris Grentas labai garsiai nusižiovavo. — Sargyba, ramiai! Mes grįžtame į laivą.
Sargyba! Apie ją Tomas buvo visai pamiršęs. Jis abejodamas pažvelgė į savo peilį. Jei užpuls inspektorių, sargyba, be abejo, jį sučiups, nespėjus įvykdyti žmogžudystės. Juos tikriausiai to moko.
Va jeigu jis turėtų tokį ginklą, kaip jų…
Iš namo pasigirdo žingsniai. Tomas skubiai nuėjo gatve.
Prie turgaus jis pastebėjo girtą kareivį, kuris sėdėjo priebutyje ir sau po nosimi kažką dainavo. Prie jo kojų mėtėsi du tušti buteliai, šautuvas nerūpestingai kabojo ant peties.
Tomas prisėlino arčiau, išsitraukė savo vėzdą, užsimojo.
Jo šešėlis, matyt, atkreipė kareivio dėmesį. Jis pašoko, pasilenkė ir spėjo išsisukti nuo vėzdo smūgio. Jis smogė Tomui buože į paširdžius, prisidėjo prie peties šautuvą ir prisitaikė. Tomas užsimerkė ir pašoko, spirdamas jam abiem kojomis. Smūgis pataikė kareiviui į kelį ir partrenkė jį aukštielninką. Nespėjus jam pakilti, Tomas smogė vėzdu.
Tomas patikrino kareivio pulsą (nebuvo prasmės žudyti pirmo sutiktojo) ir rado jį visai neblogą. Jis pasiėmė šautuvą, patikrino, kur ką reikia spausti, Ir nuėjo ieškoti inspektoriaus.