Ir su tūkstančiu dolerių smulkiais banknotais, išsisklaidžiusiais ant grindų. Jis švelniai patapšnojo Utilizatorių. Tie iš A klasės neblogai jį padirbo. Ko nors įsigeidei? Užtenka pasakyti garsiai ir paspausti mygtuką. Suprantama, kad tikrasis šeimininkas ilgisi mašinos.
Lijkas pasakė, kad, gal būt, savininkas mėgins ją užvaldyti kitu keliu. O kokiu?
Ar ne vis tiek? Tylutėliai švilpaudamas, Kolinzas ėmė rinkti pinigus. Kol jo rankose ši mašina, jis nesileis skriaudžiamas.
Per kelias sekančias dienas Kolinzo gyvenime įvyko staigi permaina. Pasitelkęs,Pouha minail,J firmos krovėjus jis perkėlė Utilizatorių į šiaurę. Ten nusipirko kalną negyvenamoje Andirondako kalnų dalyje ir, gavęs pirkimo raštą, įsilindo į savo valdas per kelias mylias nuo plento. Du krovėjai, sušilę, suplukę, tempė Utilizatorių ir monotoniškai keikėsi, kai reikėjo prasiskverbti pro brūzgynus.
— Pastatykite jį čia ir nešdinkitės, — tarė Kolinzas. Pastarosiomis dienomis jo pasitikėjimas savimi be galo išaugo.
Krovėjai sunkiai atsiduso ir išnyko. Kolinzas apsižvalgė į šalis. Aplinkui, kiek tik akys matė, driekėsi tankūs pušynai ir beržynai. Oras buvo drėgnas ir kvapnus. Medžių viršūnėse linksmai čiulbėjo paukščiai. Retkarčiais tarp šakų šmėkštelėdavo voveraitė.
Gamta! Kolinzas visada mylėjo gamtą. Štai puiki vieta erdviam, įspūdingam namui su plaukiojimo baseinu, teniso kortu ir, galimas daiktas, net šu mažu aerodromu.
— Aš noriu namo, — tvirtai pareiškė Kolinzas ir paspaudė raudoną mygtuką.
Atsirado žmogus, apsivilkęs tvaikigu pilku darbiniu kostiumu, su pensne.
— Žinoma, sere,t — tarė jis, primerktomis akimis šnairuodamas į medžius, — bet jums vis dėlto reikia smulkiau viską išdėstyti. Ar jūs nenorėtumėte klasikinio stiliaus pastato, sakysim, bungalo, rangos, sodybos, užmiestinės vilos, pilies, rūmų? Arba primityvaus stiliaus, ką nors panašaus į palapinę arba į adatą. Pagal A klasę jūs galite pasistatyti ir kokį ultrašiuolaikinį pastatą, pavyzdžiui, su puse fasado, arba Aptakių Formų stiliaus namus, arba Miniatiūrinės Olos stiliaus rūmus.
— Kaip jūs pasakėte? — paklausė Kolinzas. — Aš nežinau. O ką jūs patartumėte?
— Nedidelę užmiesčio vilą, — negalvodamas atsakė agentas. — Jie paprastai visada nuo to ir pradeda.
— Nejau?
— Taigi. Ir paskui persikelia į šiltesnį klimatą ir statosi sau rūmus.
Kolinzas norėjo dar kažko paklausti, bet neklausė. Viskas ėjo kaip sviestu patepta. Tie žmonės manė, kad jis — A klasė ir tikrasis Utilizatoriaus savininkas. Nebuvo jokio reikalo jų apvilti.
— Pasirūpinkite, kad viskas būtų atlikta, — tarėjis.
— Žinoma, sere, — atsakė šis. — Tai mano pareiga.
Likusią dienos dalį Kolinzas praleido, vartydamasis ant kanapos ir gurkšnodamas gaivinantį gėrimą, tuo tarpu „Maksimo olfo” statybinė kontora parūpino būtinų statybinių medžiagų ir surentė namą.
Išėjo ilgas, žemas pastatas su dvidešimčia kambarių.
Pasikeitusiomis aplinkybėmis Kolinzui jis pasirodė nepaprastai kuklus.
Namas buvo pastatytas iš geriausių medžiagų pagal garsiojo Migo iš Degmos projektą; interjero įrengimo darbus atliko Toujidžis; prie namo buvo Mulo plaukiojimo baseinas ir angliškas parkas, užsodintas pagal Vieri— jeno eskizą.
Vakarop viskas buvo baigta, ir nedidelė statybininkų brigada susikrovė savo instumentus ir išgaravo.
Kolinzas įsakė savo virėjui išvirti lengvą vakarienę. Paskui jis sėdėjo erdvioje, vėsioje svetainėje, apgalvodamas ką tik praėjusius įvykius. Priešais jį ant grindų, melodingai dūgzdamas, stovėjo Utilizatorius.
Kolinzas užsirūkė brangų cigarą ir įkvėpė jo aromatą. Pirmiausia jis griežtai atmetė įvairius antgamtiškus šių įvykių paaiškinimus. Įvairiausios dvasios ir demonai čia buvo niekuo dėti. Jo namą pastatė paprasčiausios žmogiškos būtybės, kurios juokavo, dievažijosi, keikėsi, kaip ir visi žmonės. Utilizatorius tiesiog buvo gudrus mokslinis išradimas, mechanizmas, kurio jis nežinojo ir su kuriuo susipažinti nenorėjo.
Ar Utilizatorius galėjo pas jį patekti iš kitos planetos? Neatrodo. Vargu ar ten dėl jo kas imtų mokytis anglų kalbos.
Utilizatorius, matyt, pateko pas jį iš Ateities. Bet kaip?
Kolinzas atsirėmė į krėslo atlošą ir užsitraukė cigarą. Ar maža kas nutinka, tarė jis sau. Nejaugi Utilizatorius negalėjo tiesiog prasmegti į Praeitį? Juk jis gali kurti įvairiausius daiktus iš nieko, o juk tai kur kas sunkiau.
Kaipgi, tikriausiai nuostabi ši Ateitis, mąstė Kolinzas. Mašinos — norų vykdytojos! Kokie civilizacijos laimėjimai! Viskas, ko iš jūsų tereikia, — tik ko nors užsigeisti. Paprastai! Štai, prašom! Ateity jie, tur būt, panaikins ir raudoną mygtuką. Tada viskas bus vykdoma, visiškai neeikvojant raumenų energijos.
Žinoma, jis turi būti nepaprastai atsargus. Juk dar tebėra tikrasis mašinos savininkas ir kiti A klasės atstovai. Jie mėgins atsiimti mašiną. Gal būt, tai šeimos relikvija.
Akies krašteliu jis pastebėjo kažkokį judėjimą. Utili— zatorius virpėjo tarytum sausas lapas vėjuje.
Paniuręs ir susiraukęs, Kolinzas priėjo prie jo. Vibruojantį Utilizatorių gaubė skysti garai. Atrodė, kad jis perkalto.
Nejau bus per daug jį apkrovęs? Gal būt, užpylus šalto vandens rėčką…
Čia jis pastebėjo, kad Utilizatorius gerokai sumažėjo. Dabar kiekvienas iš jo trijų išmatavimų buvo ne didesnis kaip trijų pėdų, ir jis tiesiog akyse traukte traukėsi.
Savininkas! Arba gal tie iš A klasės! Tur būt, tai ir yra mikrotransformacija, apie kurią kalbėjo Lijkas. Jei tuojau pat nebus imtasi priemonių, šmėkštelėjo Kolinzui, jo Norų Vykdytojas visiškai sumažės ir pasidarys nematomas.
— „Lijko” apsaugos tarnyba! — šūktelėjo Kolinzas. Jis paspaudė mygtuką ir skubiai atitraukė ranką. Mašina buvo smarkiai įkaitusi.
Kampe pasirodė Lijkas golfo kelnėmis, sportiška palaidine ir su golfo lazda rankoje.
— Nejau kiekvieną kartą būtina mane trukdyti, kai tik aš…
— Ką nors daryk! — šūktelėjo Kolinzas, rodydamas į Utilizatorių, kuris jau buvo ne didesnis už vieną kubinę pėdą ir visas įkaitęs, net raudonas.
— Aš nieko negaliu padaryti, — tarė Lijkas. — Mano patentas tik laikinų sienų statymui. Kreipkitės į Mikro— kontrolę.— Jis pamosavo jam lazda ir dingo.
— Mikrokontrolė! — paleido gerklę Kolinzas ir buvo” besiekiąs mygtuko. Bet tuojau pat atitraukė ranką. Uti— lizatoriaus kubelis dabar neviršijo keturių colių. Jis buvo tamsiai raudonas ir visas spindėjo. Mygtukas, sumažėjęs iki smeigtuko galvutės dydžio, buvo beveik nepastebimas.
Kolinzas apsigręžė, čiupo pagalvį, užgriuvo mašiną ir paspaudė mygtuką.
Atsirado mergina su raginiais akiniais, bloknotu ir pieštuku, nukreiptu į bloknotą.
— Ką jūs norite pakviesti? — ramiai paklausė ji.
— Greičiau padėkite man! — suklykė Kolinzas, su siaubu žiūrėdamas, kaip jo neapsakomos vertės Utilizatorius vis mąžta ir mąžta.
— Misterio Vergono nėra, jis pietauja, — tarė mergina susimąsčiusi, kramtydama pieštuko galą.— Jis pasiskelbė esąs už pasiekiamumo ribų. Aš negaliu jo pakviesti.
— Ką jūs galite pakviesti?
Ji pažvelgė į bloknotą.
— Misteris Visas šiuo metu Tariamojoje Praeityje, o misteris Ilgis stato gynybinius įtvirtinimus Paleolitinėje Europoje. Jei jūs baisiai skubate, gal būt, jums geriau kreiptis į Tranzito Kontrolę. Tai nedidelė firma, bet jie…
— Tranzito Kontrolė! Gerai, išnyk! — Kolinzas sukaupė visą dėmesį į Utilizatorių ir prispaudė jį rūkstančiu pagalviu. Niekas nepasirodė. Utilizatorius dabar buvo> vargu ar didesnis už kubinį colį ir Kolinzas suprato, kad per pagalvį neįmanoma pasiekti mygtuko, kuris pasidarė— beveik neregimas.