Kolinzas linktelėjo.
— Kreditas, suprantama, suteikiamas automatiškai. Bet anksčiau ar vėliau viskas turi būti apmokėta.
Tai jau skambėjo ne visai maloniai. Apmokėta? Matyt, tai vis dėlto ne tokia aukštai civilizuota visuomenė, kaip jam iš pradžių atrodė. Juk niekas nė žodžiu neužsiminė apie mokėjimą. Kodėl gi jie prašneko apie tai dabar?
— Kodėl niekas, manęs nesulaikė? — sumišęs paklausė jis. — Juk jie turėjo žinoti, kad aš negaliu imti kredito.
Flainas palingavo galvą.
— Kredito ėmimas — laisvanoriškas dalykas, įstatymas jo nenustato. Civilizuotame pasaulyje kiekvienai asmenybei suteikta teisė pačiai apsispręsti. Man labai gaila, sere. — Jis pažvelgė į laikrodį ir padavė Kolinzui dokumentą, kurį pats buvo peržiūrėjęs. — Prašom pažvelgti į šią sąskaitą ir pasakyti, ar viskas čia gerai.
Kolinzas paėmė dokumentą ir perskaitė:
Vieni rūmai su apstatymu „Pouha Minailo” krovinių firmos, o taip pat „Maksimo ol— fo” firmos paslaugos 450.000.000 kr.
111.000
Šimtas dvidešimt dvi šokėjos 122.000.000
Gera sveikata
888.234.031
Kolinzas greit permetė akimis visą sąskaitą. Bendra suma truputį viršijo aštuoniolika bilijonų kreditų.
— Atleiskite! — sušuko Kolinzas. — Jūs iš manęs negalite tiek reikalauti. Utilizatorius į mano kambarį nukrito nežinia iš kur, tiesiog per klaidą!
— Aš kaip tik ketinau atkreipti jų dėmesį į šią aplinkybę, — tarė Flainas. — Kas žino? Gal jie bus protingi. Šiaip ar taip, pamėginsime, blogiau nebus.
Viskas ėmė banguoti Kolinzo akyse. Flaino veidą jis matė lyg pro rūką.
— Laikas pasibaigė, — tarė Flainas. — Linkiu sėkmės.
Kolinzas užsimerkė.
Kai jis vėl atsimerkė, prieš akis driekėsi nuobodi lyguma, apjuosta uolota kalnų grandine. Ledinio vėjo gūsiai čaižė jo veidą, dangus buvo pilkas kaip plienas.
Kažkoks apdriskęs žmogus stovėjo greta jo.
— Še, — tarė jis ir padavė Kolinzui kirtiklį.
— Kas tai?
— Kirtiklis, — kantriai paaiškino žmogus. — O štai ten akmens skaldykla, kur mes su tavim ir su kitais kirsime marmurą.
— Marmurą?
— Na taip. Visuomet atsiranda koks nors idiotas, kuriam reikalingi marmuriniai rūmai, — šaipydamasis atsakė žmogus. — Gali mane vadinti Jangu. Mums kurį laiką teks dirbti kartu.
Kolinzas sustingusiu žvilgsniu pasižiūrėjo į jį.
— O ar ilgai?
— Paskaičiuok pats, — tarė Jangas. — Tarifai čia — penki-dešimt kreditų per mėnesį, ir tau jie bus priskaičiuojami, kol tu padengsi savo skolą.
Kirtiklis iškrito iš Kolinzo rankų.
Jie negali to padaryti! Akcinė bendrovė,Utilizatorius, turi suprasti savo klaidą! Tai juk jų kaltė, kad mašina prasmego į Praeitį. Juk jie negali to nežinoti!
— Visa tai klaida, ir daugiau nieko! — tarė Kolinzas.
— Jokia klaida, — tarė Jangas. — Jiems labai trūksta darbo jėgos. Renka kur pakliuvo. Na, eime. Pirmą tūkstantį metų sunku, o vėliau įprasi.
Kolinzas žengė paskui Jangą, paskui sustojo.
— Pirmą tūkstantį metų? Aš tiek neišgyvensiu!
— Išgyvensi! — užtikrino jį Jangas. — Tu juk gavai nemirtingumą — nejau pamiršai?
Taip, jis gavo nemirtingumą. Paprašė sau jo tą pačią akimirką, kai jie atėmė iš jo mašiną. O gal jie pasiėmė ją vėliau?
Staiga Kolinzas kažką prisiminė. Keista, toje sąskaitoje, kurią jam pateikė Flainas, nemirtingumo, atrodo lyg ir nebuvo.
— O kiek jie priskaičiavo už nemirtingumą? — paklausė jis.
Jangas pažvelgė į jį ir nusijuokė.
— Neapsimetinėk neišmanėliu, bičiuli. Jau laikas būtų tau šį tą suprasti. — Jis stumtelėjo Kolinzą akmens skaldyklos link. — Aiškus dalykas, tuo jie apdovanoja veltui.
APIE AUTORIŲ
Amerikiečių rašytojas Robertas Šeklis gimė 1928 metais Niujorke, o savo vaikystę praleido provincijos miestelyje Niu Džersio valstijoje. Baigęs pradinę mokyklą, nukeliavo į Kaliforniją ir tenai dirbo visokius darbus: vežiojo pieną, buvo sodininku-dekoratoriumi, sandėlininku, bufetininku naktiniame bare ir šiaip pasiuntiniu. Paskui grįžo namo ir buvo pašauktas į kariuomenę, tenai netrukus tapo laikraščio jaunesniuoju redaktoriumi, paskui raštininku-kasįninku ir baigė tarnybą, — būdamas karinio ansamblio gitaristu.
Grįžęs iš kariuomenės, Šeklis įstojo į universitetą, įsigijo inžinieriaus metalurgo specialybę ir kelis mėnesius dirbo gamykloje. Universitete jis daug rašė, lankė viešas paskaitas literatūros klausimais. Kai jam pavyko išspausdinti pirmus du apsakymus, visiškai atsidavė šiam darbui. Jis yra išleidęs šešis apsakymų rinkinius, keturis fantastinius ir penkis nuotykių romanus.
Šeklis priklauso ne tik prie garsių, bet ir prie produktyvių šiuolaikinių Amerikos rašytojų. Tarybų Lietuvos skaitytojai jau turėjo progos šiek tiek susipažinti su jo kūryba. Du Seklio apsakymai buvo patalpinti knygoje „Užsienio rašytojų fantastiniai apsakymai” 1967 m. Šiame rinkinyje skaitytojas ras populiariausius fantastinius jo apsakymus, daugiausia kosminėmis temomis.
TURINYS
Kelionė į žemę. Vertė D. Meciūnaitė 5
Likvidacijos tarnyba. Vertė D. Meciūnaitė 21
Akademija. Vertė D. Meciūnaitė 23
Lorėjaus šiukšlininkas. Vertė D. Meciūnaitė 57
Dėl ko verta gyventi. Vertė D. Meciūnaitė 74
Bandomasis pavyzdys. Vertė D. Meciūnaitė 87
Zuikis. Vertė D. Meciūnaitė 111
Minimalus žmogus. Vertė D. Meciūnaitė 123
Forma. Vertė V. Miliūnaitė 163
Specialistas. Vertė V. Miliūnaitė 181
Demonai. Vertė V. Miliūnaitė 202
Pieno furgono reisas. Vertė V. Miliūnaitė 216
Ritualas. Vertė V. Miliūnaitė 234
„Ieškotojų ypatingasis”. Vertė V. Miliūnaitė 246
Trys Beno Baksterio mirtys. Vertė A. Krištopas 275
Globa. Vertė A. Krištopas 318
Žmogaus našta. Vertė A. Krištopas 332
Orderis žmogžudystei. Vertė A. Krištopas 351
Šis tas veltui. Vertė A. Krištopas 388
Apie autorių 405
Redaktorė S. Bulkienė Viršelis dail. A. Kazakausko ir V. Ambrazevičiaus Techn. redaktorius G. Vinciūnas Korektorė S. Zastarskytė Pasirašyta spaudai 1968.VIII.14. Leidinio Nr. 5646. Tiražas 28 000 egz. Popierius 84X108732 — 6,375 pop. 1.21,42 sp. 1.; 20,79 leid. 1. Spaudė Valst.,Vaizdo” spaustuvė Vilniuje, Strazdelio 1. Užsąk. Nr. 2306.
Kaina 1 rb 19 kp 7–6—3 230—68 V
U (Amer) Se 29