Выбрать главу

— Vargu, — pritarė Firmenas. — Bet kodėl apie Akademiją taip mažai žinoma?

Jie perėjo tylių kabinetų anfilada. Nė vienas iš tų žmonių, kuriuos Firmenas taip seniai pažinojo, nepakėlė galvos nuo darbo. Morganas atidarė duris ir tarė:

— Jūs viską žinote apie Akademiją?

— Aš nežinau, kaip ten gydoma.

— O ar viską žinote apie kitus gydymo būdus? Ar galite papasakoti apie Substitucinę terapiją? Apie psichoanalizę? Arba apie O Gilvio redukciją?

— Ne. Bet šiek tiek nutuokiu apie jų poveikį.

— Visi truputį nutuokia, — džiūgaudamas pritarė Morganas, bet tuoj pat pritildė balsą.— Čia ir bėda. Matyt, Akademija todėl neteikia tokios informacijos, kad tai pakenktų pačiai terapijai. Bet čia nėra nieko keista, ar ne?

Firmenas apie tai mąstė, eidamas paskui Morganą į holą.

— Beveik sutinku, — tarė jis. — Bet paaiškinkite, kodėl iš Akademijos niekas niekada neišeina? Ar jūsų nestebina ši kraupi aplinkybė?

— Nė trupučio. Jūs labai keistai į viską žiūrite. — Šnekėdamas Morganas paspaudė mygtuką ir iškvietė liftą.— Tarytum stengiatės atskleisti paslaptį ten, kur jos nė kvapo nėra. Sakysim, jų terapijos metodas reikalauja, kad pacientas liktų Akademijoje. Aplinkos pakeitimas — paprastas dalykas. Labai dažnai taip daroma.

— Jeigu tai teisybė, kam ją slėpti?

— Faktai viską pasako.

— O kurgi įrodymai, kad visi be išimties pasveiksta? — paklausė Firmenas.

Tuo momentu atsirado liftas, ir Firmenas įlipo. Morganas tarė:

— Jie tai tvirtina, — štai įrodymas! Terapeutai nemeluoja. Jie negali meluoti, Firmenai!

Morganas norėjo dar kažką sakyti, bet lifto durelės užsitrenkė. Liftas šovė žemyn, ir Firmeną pagavo šiurpas — jis suprato netekęs darbo.

Keistas jausmas — likti be darbo. Nebuvo kur eiti. Dažnai jis neapkęsdavo savo darbo. Būdavo, rytais stena prisiminęs, kad reikės dar vieną dieną išbūti tarnyboje. Bet dabar, išėjęs iš rikiuotės, jis suprato, koks svarbus jam buvo darbas, koks orus ir pasitikintis savimi jautėsi. „Žmogus — niekas, — galvojo jis, — jei neturi ko veikti.”

Jis be tikslo klaidžiojo iš vieno kvartalo į kitą, stengdamasis viską apmąstyti. Tačiau negalėjo susikaupti. Mintys atkakliai sprūdo šalin, vengė jo; kartais jas išstumdavo švystelėjęs žmonos veidas. Bet netgi apie ją jis negalėjo kaip reikiant pagalvoti, nes jį slėgė didmiestis — miesto veidai, garsai, kvapai.

Vienintelis jam galvon dingtelėjęs planas buvo neįvykdomas. „Bėk, — kuždėjo jam nerimastingi jausmai. — Bėk ten, kur tavęs niekada niekas nesuras. Slėpkis!”

Bet Firmenas žinojo, kad čia prasta išeitis. Bėgimas būtų gryniausias pasitraukimas nuo tikrovės ir įrodymas, kad jis nukrypęs nuo normos. Tikrai, iš kur jis pabėgtų? Iš pačios sveikiausios, tobuliausios visuomenės, kokią kada nors yra sukūręs Žmogus. Tik pamišėlis gali iš čia bėgti.

Firmenas ėmė pastebėti praeivius. Jie atrodė laimingi, kupini naujos dvasios — Atsakomybės ir Socialinio sveiko proto, pasiryžę paaukoti senas aistras naujosios ramybės eros dėlei. Tai puikus pasaulis, velniškai puikus pasaulis. Kodėl Firmenas negali jame apsiprasti?

Ne, gali. Per daugelį savaičių Firmenui pirmąkart su— bliksėjo pasitikėjimas savimi, ir jis nusprendė, kad kaip nors prisitaikys.

Kad tik žinotų kaip.

Daug valandų išvaikščiojęs, Firmenas pasijuto alkanas.

Jis užsuko į pirmą pasitaikiusį restoranėlį. Salė buvo grūste prisigrūdusi darbininkų: Firmenas atklydo beveik prie pat dokų.

Jis atsisėdo prie bufeto ir žvilgtelėjo į meniu, kartodamas sau, kad reikia viską apgalvoti. Reikia kaip pridera įvertinti savo poelgius, nuodugniai apsvarstyti…

— Ei, misteri!

Jis pakėlė akis. Į jį spoksojo plikas, apžėlęs šeriais bu— fetininkas.

— Ką?

— Nešdinkitės, kol sveikas kailis.

— Kas atsitiko? — paklausė Firmenas, stengdamasis įveikti staiga jį pagavusią panišką baimę.

— Mes čionai puspročių neaptarnaujame, — tarė bufe— tininkas. Jis parodė pirštu sieninį prietaisą, kuris registravo kiekvieno lankytojo būseną. Juodoji rodyklė buvo užsiropštusi kiek aukščiau devynių.— Nešdinkitės lauk.

Firmenas apželgė kitus žmones prie bufeto. Jie sėdėjo greta kits kito, apsivilkę vienodais rudais storos drobės specdrabužiais. Kepės buvo užmaukšlintos ant akių, ir kiekvienas, rodos, įnikęs skaitė laikraštį.

— Mano bandomasis…

— Nešdinkitės, — pakartojo bufetininkas. — Pagal įstatymą aš neprivalau aptarnauti visokių devynetukininkų. Tas erzina klientus. Na, greičiau.

Darbininkai tebesėdėjo gražiąi išsirikiavę, sustingę, nežiūrėdami į Firmeną. Firmenas pajuto, kaip kaista jam veidas. Jį pagavo staigus impulsas — sugniužinti pliką, žvilgančią bufetininko makaulę, įsisukti su mėsininko peiliu į besiklausančių vyrų eilutę, aptaškyti purvinas sienas jų krauju, naikinti, žudyti. Bet agresyvumas — nepageidaujama reakcija ir, žinoma, patologiška. Jis nuslopino nesveiką impulsą ir išėjo laukan.

Firmenas vėl vaikštinėjo, kovodamas su noru sprukti iš čia; jis laukė, kada logika padiktuos, ką toliau daryti. Tačiau mintys vis labiau raizgėsi, ir, kai sutemo, Firmenas vos nevirto iš nuovargio.

Stovėdamas siauroje, pūvančiomis atmatomis užverstoje lūšnų rajono gatvelėje, antrojo aukšto lange jis pamatė ranka rašytą iškabą: „Dž. Dž. Flinas, terapeutas-psicho— logas. Gal man pavyks jums padėti.” Pagalvojęs apie visus tuos brangiai apmokamus specialistus, į kuriuos jis kreipėsi, Firmenas kreivai šyptelėjo. Jis buvo beeinąs toliau, bet pasisuko ir užlipo laiptais į Flino laukiamąjį. Vėl jis buvo nepatenkintas savimi. Pamatęs iškabą, jis tuoj pat suprato, kad nueis pas tą gydytoją. Nejaugi jis niekada nesiliaus apgaudinėjęs pats savęs?

Flino kabinetas buvo ankštas ir prastai apšviestas. Nuo sienų buvo nusilupinėję dažai, kambaryje tvyrojo nešvaraus kūno kvapas. Flinas sėdėjo už nepoliruoto medinio rašomojo stalo ir skaitė nuotykių žurnaliuką. Jis buvo nedidukas, vidutinio amžiaus ir jau pradėjęs plikti. Rūkė pypkę.

Firmenas ketino pradėti nuo pat pradžios, bet, pats nesitikėdamas, išpyškino:

— Klausykite, turiu baisių nemalonumų. Netekau darbo, mane pametė žmona, išbandžiau visus, kokie tik yra, terapijos metodus. Ką jūs galite padaryti?

Flinas išsitraukė iš burnos pypkę ir dirstelėjo į Firme— ną. Apžvelgė jo kostiumą, skrybėlę, batus, tarsi juos įkainodamas, paskui paklausė:

— O ką sakė kiti gydytojai?

— Pasak jų-j man, girdi, nėra ko tikėtis.

— Žinoma, taip jie ir šneka, — tarė Flinas, aukštu ir aiškiu balsu berdamas žodžius. — Tie madingi vyrukai perdaug lengvai pasiduoda. Tačiau nereikia prarasti vilties. Protas — keistas ir sudėtingas daiktas, mano bičiuli, ir labai dažnai…

Flinas staiga nutilo ir liūdnai, ironiškai nusišaipė.

— Ak, kokia iš to nauda? Jūs jau žvelgiate pasmerktojo akimis, nieko nepadarysi. — Jis iškratė pypkę ir įsmeigė negyvą žvilgsnį į lubas. — Štai ką, nieko negaliu jums padaryti. Jūs tą žinote, ir aš žinau. Ko čia atėjote?

— Reikia manyti, vildamasis stebuklo, — atsakė Firmenas ir susmuko ant medinės kėdės.

— Daug kas viliasi, — postringavo Flinas. — Matyt, mano kabinetas labiausiai tam tinka, ar ne? Jūs lankėtės prašmatniuose madingų specialistų laukiamuosiuose. Pagalbos ten negavote. Todėl bus labai gražu, jei nusigyvenęs terapeutas padarys tai, kas nepavyko įžymybėms. Kažkas panašu į poetišką teisingumą.

— Taigi, taigi, — pritarė Firmenas kiek šypsodamasis.