Arkadijus Struackis, Borisas Strugackis
Vidurdienis, XXII amžius
Iš rusų kalbos vertė Viktoras Beržinis
Zenitas, Vilnius, 1972
AUTORIŲ ŽODIS
Fantastika kartais vadinama svajonių literatūra. Su tokiu nusakymu mes nesutinkame. Manome, kad fantastika kur kas platesnė, kad socialinė arba mokslinė-techninė svajonė tėra tik viena iš jos krypčių. Tikrosios fantastikos, kaip ir visos grožinės literatūros, svarbiausias objektas yra žmogus realiame pasaulyje. Tikroji fantastika ne vien svajoja ir ne tiek svajoja, kiek teigia, abejoja, įspėja, kelia klausimus.
Ir vis dėlto mes gerai suprantame rašytojus, kuriems fantastika yra priemonė reikšti jų svajonėms, jų idealams. Žmogui iš viso būdinga kurti idealus, kurie jam yra praktinės veiklos kompasas, įgalina jį lyginti ir išsiaiškinti, kas gera ir kas bloga. Kaip tik todėl sunku pervertinti teisingo (ir neteisingo) pasirinkto arba susikurto idealo reikšmę. Siuo atžvilgiu rašytojas niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. Jis taipogi susikuria savus idealus ir pagal savo išgales bei galimybes jų siekia, bet, kaip rašytojas, jis dar stengiasi sfivo idealus įkvėpti ir skaitytojams.
Si mūsų apysaka nieku būdu neturėtų būti laikoma pranašyste. Vaizduodami gana tolimos ateities pasaulį, mes visai nenorėjom teigti, kad viskas būtent šitaip ir bus. Mes čia pavaizdavom pasaulį, kokį norėtume matyti, kokiam jau dabar stengiamės gyventi ir dirbti. Mes mėginom pavaizduoti pasaulį, kuriame žmogus turi neribotas galimybes tobulėti ir dirbti kūrybinį darbą. Tame nasaulyie mes apgyveiiclinom realius dabarties žmones, kuriuos pažįstam ir mylim. Tokių žmonių, deja, dar ne per daugiausia, bet jų yra ir kasmet gausėja. Mūsų vaizduojamame pasaulyje jų yra absoliuti dauguma: eilinių darbininkų, eilinių kūrėjų, paprasčiausių mokslo, gamybos, kultūros darbuotojų. Ir kaip tik būdingiausi šių žmonių bruožai — pažinimo troškimas, moralinis tyrumas, inteligencija nulemia visą mūsų vaizduojamo pasaulio atmosferą, tyrumo, draugystės, kilnaus kūrybinio darbo džiaugsmo atmosferą, kovingo proto pergalių ir pralaimėjimų atmosferą.
Sią apysaką rašėm 1960 metais. Ir anksčiau, ir po to esame parašę gana daug apsakymų, kuriuose taip pat pavaizdavom ateities pasaulį tokį, kokį norėtume matyti. Rengdami naująjį apysakos leidimą, į ją įtraukėme kai kuriuos iš tų apsakymų, organiškai įeinančius, kaip mums rodėsi, į mūsų svajonių „sistemą“.
Jei bent dalis mūsų skaitytojų įsigyventų į čia pavaizduotą pasaulį, jei sugebėtume juos įtikinti, kad apie tokį pasaulį verta svajoti, kad tokiam pasauliui verta dirbti, jaustumės savo uždavinį atlikę.
PIRMAS SKYRIUS
BEVEIK TOKIE PATYS
NAKTIS MARSE
Rudas smėlis po kraulerio ratais staiga įslūgo. Piotras Novagas įjungė atbulinę eigą ir šūktelėjo Mandeliui: „Šok!“ Krauleris pradėjo trūkčioti, žerdamas smėlio ir dulkių debesis, ir, iškėlęs paskuigalį, klimpti gilyn. Novagas išjungė variklį ir išsirito iš kraulerio. Jis parpuolė keturpėsčias ir ėmė sparčiai repečkoti šalin. Smėlis po juo slūgo ir smego skradžiai, bet Novagas vis dėlto nusigavo iki tvirtos vietos ir, parietęs po savim kojas, atsisėdo.
Jis pamatė Mandelį, klūpantį kitame duburio pakrašty, ir garo gaubiamą kraulerio paskuigalį, kyšantį iš smėlio duburio dugne. Kad šitaip gali atsitikti „Driežo“ tipo krauleriui, teoriškai numatyti buvo neįmanoma. Bent jau čia, Marse. Krauleris „Driežas“ buvo lengva, greita mašina — penkiavietė atvira platforma su keturiomis autonominėmis vikšrinėmis važiuoklėmis. Bet štai jis pamažu grimzdo į juodą skylę, kurioje blizgėjo riebus gilus vanduo. Vanduo garavo.
— Kiaurymė, — kimiai tarė Novagas. — Nepasisekė. Ir pasitaikyk tu man…
Mandelis atgręžė į Novagą veidą, iki akių uždengtą deguonies kaukės.
— Taip, nepasisekė, — pasakė jis.
Vėjo visai nebuvo. Garo kamuoliai iš kiaurymės kilo statmenai į juodai violetinę padangę, nusėtą didelėmis žvaigždėmis. Žemai vakaruose kabojo saulė — mažas ryškus skritulys viršum kopų. Nuo kopų per rausvą lygumą driekėsi juodi šešėliai. Buvo visiškai tylu, tik čiužėjo į duburį tekanlis smėlis.
Na, tiek to, — tarė Mandelis ir atsistojo. — Ką darysim? Jo ištraukti, žinoma, negalima. — Jis linktelėjo į kiaurymės pusę. — O gal galima?
Novagas pakratė galvi.
Ne, Lazari Grigorjevičiau, — pasakė jis. — Mudu jo neiš trauksim.
Pasigirdo pratisas gurgesys, kraulerio paskuigalis nugrimzdo, ir juodame vandens paviršiuje vienas paskui kitą iškilo ir sprogo keli purslai.
— Taip, matyt, neištrauksim, — pasakė Mandelis. — Reikia eiti, Piotrai Aleksejevičiau. Vieni niekai — trisdešimt kilometrų. Per kokias penkias valandas nueisim.
Novagas žiūrėjo į juodą vandenį, jau apsitraukusį plonu raštuotu ledeliu. Mandelis žvilgtelėjo į laikrodį.
— Aštuoniolika dvidešimt. Vidurnaktį būsim ten.
— Vidurnaktį, — pakartojo Novagas, lyg abejodamas. — Kaip tik vidurnaktį.
„Liko trisdešimt kilometrų, — pagalvojo jis. — Dvidešimt kilometrų reikės eiti tamsoje. Teisybė, turim infraraudonuosius akinius, bet vis tiek prasti mūsų popieriai. Ir atsitik tu man šitaip… Krauleriu būtume nuvažiavę dar su šviesa. O gal grįžti į Bazę ir paimti kitą kraulerį? Iki Bazės keturiasdešimt kilometrų, visi krauleriai bus išsivažinėję, ir į plantacijas nusigautumėm tik rytoj rytą, kai jau būtų per vėlu. Ak, kaip negerai susiklojo!“
— Nieko, Piotrai Aleksejevičiau, — pasakė Mandelis ir patapšnojo sau per klubą, kur po kailiniais maskatavo dėklas su pistoletu. — Nueisim.
— O kur įrankiai? — paklausė Novagas.
Mandelis apsidairė.
— Aš juos išmečiau, — pasakė jis. — Aha, va kur jie…
Jis žengė kelis žingsnius ir paėmė nedidelį lagaminėlį.
— Va jie, — pakartojo jis, kailinių rankove šluostydamas nuo lagaminėlio smėlį. — Einam?
— Einam, — pritarė Novagas.
Ir iuodu leidosi eiti toliau.
Perėję lygumą, užsiropštė ant kopos ir vėl ėmė leistis žemyn. Eiti buvo lengva. Netgi penkiapiidis Novagas drauge su deguonies balionais, apšildymo sistema, kailiniais drabužiais ir auliniais batais, kurių padai buvo švininiai, čia svėrė tik keturiasdešimt kilogramų. Nedidukas ir liesas Mandelis žingsniavo lyg pasivaikščiodamas, nerūpestingai mosuodamas lagaminėliu. Smėlis buvo kietas, susigulėjęs, ir jame beveik nežymu pėdsakų.
— Už kraulerį iš Ivanenkos gausiu pipirų, — tarė ilgai tylėjęs Novagas.
— Kuo jūs čia dėtas? — atsakė Mandelis. — Iš kur galėjot žinoti, kad čia kiaurymė? O vandens vis dėlto suradom.
— Vanduo mus surado, — pataisė Novagas. — Bet už kraulerį vis vien bus pipirų. Žinote, kaip Ivanenka: „Už vandenį ačiū, o mašinos jums daugiau nepatikėsiu.“
Mandelis nusijuokė:
— Nieko, viskas baigsis gerai. Ne taip jau bus sunku ištraukti kraulerį… Žiūrėkit, koks gražuolis!
Netoli ant kopos keteros, atgręžęs į juos baisią trikampę galvą, tupėjo mimikrodonas — dviejų metrų ilgio smėlio spalvos žvynuotis, nubertas rudais šlakais. Mandelis sviedė į jį akmenėlį, bet nepataikė. Žvynuotis tupėjo išsikėtęs, nejudėdamas, nelyginant koks akmuo.
— Gražus, išdidus ir šaltakraujis, — tarė Mandelis.
— Irina sako, kad jų labai daug plantacijose, — prisiminė Novagas. — Jinai juos kartais šeria…
Daugiau nesikalbėdami, juodu paspartino žingsnį.
Kopos baigėsi. Dabar jie ėjo druskožemio lyguma. Švininiai padai skardžiai kaukšėjo į įšalusį smėlį. Baltos besileidžiančios saulės spindulių nužerti, blizgėjo dideli druskos lopai; aplink tuos lopus, pašiaušę ilgus dyglius, geltonavo kaktusų gumbai. Sių keistų augalų — be šaknų, be lapų, be stiebų — lygumoje buvo labai daug.