— Nėra, — atraportavo bortinžinierius.
— Kas dar liko šiandien?
— Algebra ir darbas, — atsakė Atas.
— Teisybė! Todėl pradėsim imtynėm. Pirmoji pora — Atas ir Linas. O tu. Poli, eik tūpčioti, tavo kojos silpnos.
Atas ėmė ruoštis imtynėms.
— Nepamirškim suslėpti medžiagos, — tarė jis. — Viską išmėtėm, dar mokytojas pamatys.
— Tiek to, vis tiek rytoj išskrendam.
Polis atsisėdo ant lovos ir padėjo į šalį knygą.
— Kas išrado oksitaną, čia neparašyta.
— Elis Dženkinsas, — nė nemirktelėjęs pasakė Kapitonas. — Septyniasdešimt antraisiais metais.
Kaip visada, į 18-jį kambarį mokytojas Teninas atėjo ketvirtą valandą dieną. Kambaryje nieko nebuvo, bet dušinėje smarkiai tekėjo vanduo, buvo girdėti prunkščitot, pliukšenant ir džiaugsmingai šaukiant:,Pirmyn, pirmyn, vyručiai!“ Paplušėjusi dirbtuvėse, „Galaktiono“ įgula prausėsi.
Mokytojas pavaikščiojo po kambarį. Daug kas čia buvo pažįstama ir priprasta. Linas, kaip visuomet, drabužius buvo išmėtęs po visą kambarį. Viena jo šliurė gulėjo ant Ato stalo ir, be abejo, vaizdavo jachtą. Stiebas buvo padarytas iš pieštuko, burės — iš kojinės. Tai, žinoma, Polio darbas. Dėl šios išmonės Linas piktai burbės: „Nemanyk, kad šitai labai sąmojinga. Poli…“ Sienų ir lubų permatomumo sistema sugadinta, ir šitai padarė Atas. Mygtukas įtaisytas Ato galvūgalyje, ir, guldamas miegoti, jis juo žaidžia. Atsigulęs jis spaudo mygtuką, ir kambaryje čia pasidaro visai tamsu, čia pasirodo nakties mėlis ir mėnulis viršum parko. Jei Ato niekas nesudraudžia, mygtukas paprastai sugenda. Šiandien Atui lemta taisyti permatomumo sistemą.
Ant Lino stalo — chaosas. Visuomet taip, ir nieko nepadarysi. Tai kaip tik tas atvejis, kai nieko negali pakeisti nei mokytojo pastangos, nei visas didžiulis vaikų psichologijos aparatas.
Visos naujovės kambaryje susijusios su Kapitonu. Šiandien ant jo stalo brėžiniai, kurių pirma nebuvo. Cia kažkas nauja, vadinasi, apie tai reikia pagalvoti. Mokytojas Teninas naujoves labai mėgo. Jis atsisėdo prie Kapitono stalo ir ėmė peržiūrinėti brėžinius.
Iš dušinės aidėjo šūksniai:
— Poli, leisk daugiau šalto!
— Nereikia! Salta! Peršalsiu!
— Laikyk jį, Linai, tegu grūdinasi!
— Atai, duok šen trintuvę…
— Vyručiai, kur muilas?
Kažkas su trenksmu parvirsta ant grindų. Riksmas:
— Koks kvailys po kojomis numetė muilą?
Kvatojimas, šūksniai „pirmyn“.
— Baisiai sąmojinga! Kad rėšiu!..
— Sa, ša! Įtrauk manipuliatorių!..
Mokytojas peržiūrėjo brėžinius ir padėjo juos atgal. „Susidomėjimas neslūgsta, — pamanė jis. — Dabar deguonies soclrintojas. Berniukai stipriai susiviliojo Venera.“ Jis atsistojo ir žvilgtelėjo po Polio pagalve. Ten gulėjo „Įvadas“. Knyga buvo labai nušiurusi. Mokytojas susimąstęs ją pavartė ir padėjo atgal. „Netgi Polis, — nusistebėjo jis. — Keista.“
Dabar jis pamatė, kad ant Lino stalo nėra bokso pirštinių, kurios iki šiol dvejus metus nuolat čia kėksojo. Prie Kapitono lovos nebebuvo Gorbovskio fotografijos su vakuuminiu skafandru, o Polio stalas — tuščias.
Mokytojas Teninas viską suprato. Jis suprato, kad jie nori sprukti. Jis netgi suprato, kada jie mano sprukti. Fotografijos nėra — vadinasi, ji Kapitono kuprinėje. Vadinasi, kuprinė jau sukrauta. Vadinasi, jie sprunka rytoj rytą, kuo anksčiausiai. Kapitonas mėgsta viską daryti nuodugniai ir niekad neatideda rytdienai to, ką galima padaryti šiandien. Beje, Polio kuprinė tikriausiai dar neparuošta: Polis viską atideda porytdienai. Vadinasi, jie bėga rytoj ir bėga pro langą, kad nepajustų budėtojas. Jie labai nemėgsta trikdyti budėtojo. Betgi kas šitai mėgsta?
Mokytojas žvilgterėjo po lova. Kapitono kuprinė buvo sudėta pavydėtinai tvarkingai. Po Polio lova kėksojo jo kuprinė. Iš kuprinės kyšojo mėgstamiausi Polio marškiniai — be apykaklės, su raudonais dryželiais.“Sienos spintoje paslėptos sumgniai iš rankšluosčių nuvytos kopėčios — be abejo, Ato kūrinys.
Taip… Vadinasi, reikia galvoti. Mokytojas Teninas išsyk nusiminė ir nudžiugo.
Iš dušinės vien su glaudėmis išsirito Polis. Jis pamatė mokytoją ir lankstu jį apėjo.
— Neblogai, Poli! — sušuko mokytojas. — Bet neriesk kojų, berniuk!
— Pirmyn! — sumurmėjo Polis ir lankstu grįžo atgal. — Kosmonautai, mokytojas! Mokytojas atėjo!
Jis visuomet pamiršdavo pasisveikinti.
„Galaktiono“ įgula puolė į kambarį ir įstrigo duryse. Mokytojas Teninas žiūrėjo į juos ir galvojo… nieko negalvojo. Jis labai juos mylėjo. Jis visuomet juos mylėjo. Visus. Visus, kuriuos užaugino ir išleido į Didįjį Pasaulį. Jų buvo daug, ir geriausi buvo šie. Todėl, kad jie buvo dabar. Jie stovėjo rankas prispaudę prie šlaunų ir žiūrėjo į jį taip, kaip jis norėjo. Beveik taip.
— Ka te te u es te cha de, — signalizavo mokytojas. Tai reiškė: „Galaktiono“ įgulai. Matau jus gerai. Ar skridimo kryptimi nėra dulkių?“
— Te te ku u ze ce, — skirtingais balsais atsakė įgula.
Jie taip pat matė gerai, ir skridimo kryptimi dulkių beveik nebuvo.
— Apsirengti! — sukomandavo mokytojas ir įsmeigė akis į chronometrą.
Įgula tylomis puolė rengtis.
— Kur mano kojinė? — sušuko Linas ir pamatė jachtą. — Nemanyk, kad tai sąmojinga, Poli… — suburbėjo jis.
Apsirengimas truko 39 sekundes su dešimtosiomis, paskutinis apsirengė Linas.
— Kiaulystė, Poli — bambėjo jis. — Gudragalvis!..
Paskui visi kur kas susėdo, ir mokytojas tarė:
— Literatūra, geografija, algebra, darbas. Taip?
— Ir dar truputis kūno kultūros, — pridūrė Atas.
— Be abejo, — pritarė mokytojas. — Tai matyti iš tavo nukabintos nosies. Beje, Polis iki šiol riečia kojas. Saša, tu turi jam parodyti.
— Gerai, — atsakė Linas su pasitenkinimu. — Bet jis rambokas, mokytojau.
Polis tučtuoj atsakė:
— Geriau rambių kojų, negu rambios galvos!..
— Trys su pliusu. — Mokytojas palingavo galvą. — Ne labai išmoningai, bet idėja aiški. Iki trisdešimties metų gal ir išmoksi sąmojingumo, bet ir tuomet juo nepiktnaudžiauk.
— Pasistengsiu, — kukliai tarė Polis,
Trys su pliusu ne tip jau blogai, o Linas sėdi raudonas ir pasipūtęs. Vakarop jis sugalvos atsakymą.
— Pakalbėkim apie literatūrą, — pasiūlė mokytojas Teninas. — Kapitone Komovai, kaip gyvuoja tavo rašinys?
— Parašiau apie Gorbovskį, — tarė Kapitonas ir ištraukė savo stalo stalčių.
— Nuostabi tema, berniuk! — pasakė mokytojas. — Būtų labai gerai, jeigu ją įveiktum.
— Nei jis įveiks, nei ką, — įsiterpė Atas. — Jis mano, kad svarbiausias Gorbovskio bruožas — mokėjimas.
— O kaip tu manai?
— O aš manau, kad svarbiausias Gorbovskio bruožas — drąsa.
— Manau, kad tu klysti, šturmane, — tarė mokytojas. — Drąsių žmonių labai daug. Tarp astronautų iš viso nėra bailių. Bailiai stačiai išmiršta. Tačiau desantininkų, ypač tokių, kaip Gorbovskis, — reta. Prašau patikėti, nes aš šitai žinau, o tu kol kas ne. Bet ir tu sužinosi, šturmane. O ką rašei tu?
— Aš rašiau apie daktarą Mbogą, — atsakė Atas.
— Iš kur apie jį sužinojai?
— Aš jam daviau knygą apie skraidančiąsias dėles, — paaiškino Polis.
— Puiku, berniukai! Visi perskaitėt šią knygą?
— Visi, — atsakė Linas.
— Kam ji nepatiko?
— Visiems patiko, — išdidžiai tarė Polis. — Aš iškasiau ją bibliotekoje.