Jis, žinoma, pamiršo, kad šią knygą jam buvo rekomendavęs mokytojau. Jis visuomet pamiršdavo tokias smulkmenas, jis labai mėgo knygas „atrasti“. Ir jis mėgo, kad visi tai žinotų. Jis mėgo garsumą.
— Šaunuolis, Poli! — pagyrė mokytojas. — Ir tu, žinoma, taip pat rašei apie daktarą Mbogą?
— Aš parašiau eilėraštį!
— Oho, Poli! Ir tau nebaisu?
— O ko man bijotis? — nerūpestingai paklausė Polis. — Aš jį skaičiau Atui. Jis peikė tik smulkmenas. Taip… truputį.
Mokytojas su abejone žvilgtelėjo į Atą:
— Hm! Kiek pažįstu šturmaną Sidorovą, jis retai nukrypsta į smulkmenas. Pažiūrėsim, pažiūrėsim… O tu, Saša?
Linas tylomis kyštelėjo mokytojui storą sąsiuvinį. Ant viršelio buvo baisus rašalo juodulys.
— Zvancevas, — paaiškino jis. — Okeanologas.
— Kas jis toks? — pavydžiai paklausė Polis.
Linas pažvelgė į jį su baisia panieka ir nutylėjo. Polis buvo parblokštas. Tai buvo nepakenčiama. Dar daugiau: tai buvo baisu. Jis nieko nežinojo apie Zvancevą, okeanologą.
— Na, gerai, — tarė mokytojas ir susidėjo sąsiuvinius i krūvą. — Perskaitysiu ir pagalvosiu. Pasikalbėsim apie tai rytoj…
Jis išsyk pasigailėjo, tai pasakęs. Kapitonas, išgirdęs žodį „rytoj“, net persikreipė. Berniukui labai nemalonu meluoti ir apsimesti. Neverta jų kankinti, reikia atsargiau kalbėti. Nėra už ką juos kankinti, juk jie neketina nieko blogo daryti. Jiems net nėra jokio pavojaus: toliau kaip iki Anjudino jų niekas neleis. Tačiau jiems teks grįžti, o šitai iš tiesų nemalonu. Iš jų juoksis visa mokykla. Berniūkščiai kartais būna pikti, ypač tokiais atvejais, kai jų draugai mano, kad jie kažką gali, ko negali visi. Jis pagalvojo apie 20-jo bei 72-jo kambario didžiuosius pašaipuolius ir apie džiūgaujančius mažylius, šokinėjančius apie paimtą į nelaisvę „Galaktiono“ įgulą…
— Beje, apie algebrą, — tarė jis. (Įgula nusišypsojo. Įgula labai mėgo tą jo „beje“. Jis atrodė jiems pasigėrėtinai nelogiškas.) — Man mokantis, matematikos istoriją dėstė vienas labai įdomus mokytojas. Jis atsistodavo prie lentos, — mokytojas ėmė rodyti, — ir pradėdavo: „Dar senovės graikai žinojo, kad (a + b) lygu a plius 2 ab plius… — mokytojas pažvelgė į įsivaizduojamus užrašus, — plius… b…“
Įgula pratrūko juoku. Užkietėję kosmonautai užsimiršę žiūrėjo į mokytoją ir žavėjosi. Sis žmogus jiems atrodė didis ir paprastas kaip pasaulis.
— O dabar pažiūrėkit, kaip įdomiai kartais atsitinka su (a + b), — tarė mokytojas ir atsisėdo. Visi susispietė apie jį.
Prasidėjo tai, be ko įgula nebegalėjo, o mokytojas nieku būdu nebebūtų norėjęs gyventi, — skaičių nuotykiai Erdvėje ir Laike. Klaidingas koeficientas išmušdavo laivą iš kurso ir nublokšdavo jį į juodą prarają, iš kurios nebegali grįžti žmogus, parašęs pliusą vietoj minuso priešais radikalą; gremėzdiškas, siaubingas polinomas (daugianaris) skaidėsi į nepaprastai paprastus daugiklius, ir Linas krimste krimtosi:,Kur buvo mano akys? Kaip paprasta!“ skambėjo keisti, juokingai iškilmingi Kardano posmai, kuriuose poetas aprašė savitą kubinių lygčių sprendimo būdą; iš amžių gilumos kilo nuostabiai paslaptinga Didžiosios Fermo Teoremos istorija…
Paskui mokytojas pasakė:
— Gerai, berniukai. Dabar aš matau: jeigu visas mūsų gyvenimo problemas jūs suvesite į polinomus, jos bus išspręstos. Bent jau apytikriai…
— Norėčiau jas suvesti į polinomus, — išsprūdo Poliui. Mat, berniukas staiga prisiminė, kad rytoj jo čia nebebus, kad rytoj (ir, gal būt, amžinai) išsiskirs su mokytoju.
— Aš tave suprantu, drauge skaičiavimo mašinos operatoriau, — švelniai tarė mokytojas. — Sunkiausia — teisingai iškelti klausimą. Visa kita už jus padarys šeši matematikos raidos amžiai… O kartais galima išsiversti ir be matematikos. — Jis patylėjo. — Na, berniukai, o gal eisim imtynių „keturi prieš vieną“?
— Pirmyn! — suriko įgula ir puolė lauk iš kambario, nes imtynėms „keturi prieš vieną“ reikėjo erdvės ir minkštos dirvos po kojomis.
„Keturi prieš vieną“ — žaidimas sudėtingas, čia reikia didelio proto ir gerai mokėti senovinius sambo veiksmus, įgula suprakaitavo, o mokytojas susiplėšė striukę ir gerokai susibraižė. Paskui visi susėdo ant smėlio po pušimi ir ilsėjosi.
— Stai toks įbrėžimas, — pasakė mokytojas, apžiūrinėdamas delną, — Pandoroje sukeltų avarinį signalą. Mane izoliuotų medicinos kabinoje ir panardintų virusofobuose.
— O jeigu jums į ranką įkąstų vėžiavoris? — valiūkiškai paklausė Polis.
Mokytojas pažvelgė į jį.
— Vėžiavoris kanda ne taip, — tarė jis. — Jam rankos į nasrus geriau nekišti. Be kita ko, profesorius Karpenka dabar tyrinėja tokį dalyką, prieš kurį visi virusofobai — vaikų žaidimas. Jūs girdėjot apie bioblokadą?
— Papasakokit! — sukluso įgula.
Mokytojas ėmė pasakoti apie bioblokadą. Įgula taip klausė, jog Teninui buvo gaila, kad pasaulis toks didelis ir neįmanoma jiems dabar papasakoti visko, kas žinoma ir kas nežinoma. Jie klausėsi nekrustelėdami ir žiūrėjo jam į lūpas. Ir viskas būtų buvę labai gerai, bet jis nepamiršo, kad kopėčios iš rankšluosčių laukia spintoje, ir žinojo, kad Kapitonas — šiaip ar taip, Kapitonas! — taip pat šito nepamiršo. „Kaip juos sulaikyti? — galvojo Teninas. — Kaip?“ Yra daug būdų, bet visi jie negeri, nes reikia ne tik sulaikyti, bet ir priversti juos suprasti, kad negalima nesustoti. Ir vienas geras būdas buvo. Mažių mažiausiai vienas. Bet tam tikslui dar turėjo būti naktis, turėjo būti kelios knygos apie atmosferos regeneravimą, turėjo būti pilnas projektas „Venera“, turėjo būti dvi sporamino tabletės, kad būtų galima šią naktį ištverti… Reikėjo, kad berniukai tą naktį nepabėgtų. Netgi ne naktį — vakare, nes Kapitonas protingas ir daug ką pastebėjo: pastebėjo, kad mokytojas šį tą, o gal ir viską, suprato. „Tegu ne visą naktį, — galvojo mokytojas. — Tegu bent keturias penkias valandas. Sulaikyti ir užimti juos tą laiko tarpą. Kaip?“
— Beje, apie meilę artimam žmogui, — tarė jis, ir įgulą vėl pralinksmino šis „beje“. — Kaip vadinamas žmogus, kuris skriaudžia silpnesnį?
— Parazitas, — greitai atsakė Linas. Raiškiau nusakyti jis nesugebėjo.
— Bijoti, meluoti ir pulti, — prabilo Atas. — Kodėl klausiate, mokytojau? Mums taip nėra buvę ir nebus.
— Taip. Bet mokykloje šitaip atsitinka… kartais.
— Kas? — Polis pripuolė arčiau. — Pasakykite, kas?
Mokytojas svyravo. Tai, ką jis ketino padaryti, apskritai imant, buvo kvaila. Įpainioti berniukus į tokį dalyką — reiškia daug kuo rizikuoti. Jie labai karšti ir gali viską sugadinti. Ir mokytojas Sainas pasielgs teisingai, pasakydamas mokytojui Teninui ką nors nemalonaus. Bet juos reikia sulaikvti ir…
— Valteris Saronianas, — lėtai tarė mokytojas. — Apie tai girdėjau tik krašteliu ausies. Viską dar reikia gerai patikrinti.
Jis žiūrėjo į juos. Vargšas Valteris! Kapitonui trūkčiojo skruostų raumenys. Linas buvo baisus.
— Mes patikrinsim, — tarė susiraukdamas Polis. — Būsime labai atidūs…
Atas susižvelgė su Kapitonu. Vargšas Valteris!..
— Pakalbėkim apie vulkanus, — pasiūlė mokytojas.
Ir pagalvojo: „Sunkoka bus kalbėti apie vulkanus. Bet šitai, rodos, vienintelis dalykas, kuriuo galima juos sulaikyti iki tamsos. Vargšas Valteris! Taip, jie viską labai atidžiai-patikrins, nes Kapitonas labai nemėgsta suklysti. Paskui jie ieškos Valterio. Visa tam prireiks daug laiko. Sunku po vakarienės surasti keturiolikmetį berniuką keturių šimtų hektarų parke. Iki vakaro jie nepabėgs. Aš laimėjau penkias valandas ir… Vargšė mano galvelė! Kaip tu įterpsi keturias knygas ir šešių šimtų puslapių projektą!.