Gendalfas galvojo apie tą pavasarį beveik prieš aštuoniasdešimt metų, kai Bilbas be nosinės išbėgo iš Begendo. Nuo to laiko Gendalfo plaukai pabalo, barzda ir antakiai tapo ilgesni, o rūpesčiai ir protas naujomis raukšlėmis paženklino veidą, tačiau akys blizgėjo kaip visada ir jis leido dūmų ratukus su ta pačia energija bei džiaugsmu.
Jis rūkė tylėdamas. Frodas taip pat tylėjo, giliai nugrimzdęs į savo mintis. Net ryto šviesoje jis jautė tamsų Gendalfo atneštų naujienų šešėlį. Pagaliau Frodas nutraukė tylą:
— Praeitą naktį tu pradėjai pasakoti keistus dalykus apie mano Žiedą, Gendalfai, — tarė hobitas, — ir nebaigei, atidėjai iki ryto. Gal dabar gali baigti? Tu sakai, kad Žiedas yra pavojingas, daug pavojingesnis, negu aš maniau. Kur slypi tas pavojus?
— Daug kur, — atsakė burtininkas, — jo galia tokia, jog įveiks kiekvieną mirtingąjį. Įveiks ir užvaldys... Gendalfas atsiduso ir kalbėjo toliau:
— Seniai seniai, Eregione, elfai nukaldino įvairių rūšių Magiškuosius Žiedus: vienus labiau galingus, kitus mažiau. Mažieji buvo tik kalvininkystės meno bandymas, ir elfų kalviai laikė juos menkniekiais, nors, mano manymu, jie irgi pavojingi mirtingiesiems. O Didieji Žiedai tikrai yra mirtini. Mirtingasis, kuris turi vieną iš Didžiųjų Žiedų, niekada nemiršta, bet ir gyvena nenormaliai: jis tik tęsia gyvenimo siūlą tol, kol kiekviena minutė tampa kančia. Ir jei mirtingasis labai dažnai užsimauna Žiedą, norėdamas tapti nematomu, tai nyksta, kol galų gale tampa nematomu visam laikui. Tada jį gali pastebėti tik tamsiosios Saurono jėgos Akis, kuri valdo Žiedus. Taip, anksčiau ar vėliau tamsiosios jėgos vis tiek pavers jį savo tarnu.
— Koks siaubas! — tarė Frodas.
Jie ilgai tylėjo. Sode girdėjosi sodininko Semo Gemdžio žirklių čeksėjimas.
— Ir seniai tu tai žinai? — pagaliau paklausė Frodas. — O Bilbas?
— Aš esu tikras, kad Bilbas žinojo ne daugiau kiek pasakojo tau, — atsakė Gendalfas, — kitaip jis nebūtų tau palikęs tokio pavojingo daikto, net jei aš pažadėjau tave prižiūrėti. Jis manė, jog Žiedas labai gražus ir naudingas, o jei ir atsitinka kas bloga ar įtartina, tai kaltas tik jis pats. Jis pasakojo, jog Žiedas jam neišeidavo iš galvos, tačiau Bilbas neįtarė, jog kaltas buvo pats Žiedas. Bilbas suprato, kad Žiedą reikia prižiūrėti, nes jis gali keisti savo dydį, svorį ir sunkiausiu momentu išdavikiškai nuslysti nuo piršto.
— Taip, paskutiniame laiške aš buvau įspėtas, — pritarė Frodas, — todėl nešioju jį su grandinėle.
—— Labai puiku, — pagyrė Gendalfas, — tačiau Bilbas manė, jog jo ilgaamžiškumas nepriklauso nuo Žiedo ir labai tuo didžiavosi. Nors jis jau buvo pavargęs ir susirūpinęs. "Aš tapau plonas ir permatomas" — vieną kartą pasiskundė jis man. Tai ženklas, jog Žiedas pradėjo savo juodą darbą.
— Ir seniai tu tai žinai? — vėl paklausė Frodas.
— Aš žinau? — perklausė Gendalfas. — Aš žinau tiek daug, kiek tik Išminčius gali žinoti, Frodai. Bet jei turi galvoje Žiedą, prisipažinsiu, jog dar ne viskas man aišku. Liko paskutinis bandymas, tačiau aš neabejoju, jog atspėjau. Kada pirmą kartą pradėjau spėlioti?
— Jis susimąstė, stengdamasis prisiminti. — Pala, pala, tai įvyko tais metais, kai Šviesioji Taryba iš Gūdžiosios Girios išstūmė tamsias jėgas, kai įvyko Penkių Armijų Mūšis, kai Bilbas rado savo Žiedą. Aš susirūpinau, nors dar nežinojau dėl ko. Aš dažnai spėliojau, kaip Golumas gavo vieną iš Didžiųjų Žiedų, o kad tai yra Didysis Žiedas, aš neabejoju. Tada ir išgirdau keistą Bilbo istoriją, kaip jis "iškovojo" Žiedą, ir ja nepatikėjau. Kai pagaliau išpešiau tiesą, iš karto pastebėjau, jog ir Bilbas, ir Golumas nori įrodyti neginčijamą savo teisę į Žiedą. Bilbas — jį "laimėjo", Golumas — gavo kaip "gimtadienio dovaną". Tokie panašūs melai man sukėlė nerimą. Atrodė, kad Žiedas savo savininką verčia meluoti. Tai buvo pirmas realus perspėjimas, jog toli gražu ne viskas gerai. Aš patariau Bilbui Žiedo nenaudoti, bet jis įsižeidė ir pasipiktino. Ką man reikėjo daryti? Atimti Žiedo iš jo negalėjau, be to, kokia dingstimi? Aš galėjau tik stebėti ir laukti. Tikriausiai reikėjo pasitarti su Sarumanu Baltuoju, tačiau kažkas mane sulaikydavo.
— Kas jis toks? — pasidomėjo Frodas, — anksčiau niekada apie jį negirdėjau.
— Žinoma; negirdėjai, — patvirtino Gendalfas, — jis su hobitais neturi jokių reikalų. Jis yra vienas didžiųjų Išminčių. Sarumanas — Šviesiosios Tarybos galva, pirmas tarp burtininkų. Jo žinios labai didelės, tačiau jo išdidumas auga kartu su jomis ir jis nepriima jokio patarimo. Elfų Žiedų, Didžiųjų ir Mažųjų, tyrinėjimas yra jo sritis. Jis ilgai tyrinėjo Žiedus, ieškodamas užslėptų paslapčių, ir kai Žiedai buvo aptarti Taryboje, visa, ką jis man atskleidė, susilpnino mano įtarimus. Susilpnino, tačiau neatmetė. Aš vis dar stebėjau ir laukiau.
Metai ėjo, o Bilbas nesikeitė. Jis nerodė jokių senatvės ženklų. Ant mano širdies vėl nusileido šešėlis, bet aš sakiau pats sau: "Jis paveldėjo ilgaamžiškumą iš motinos pusės. Be to, ne toks jis dar ir senas. Palauksiu".
Ir aš laukiau. Laukiau iki tos nakties, kai jis iškeliavo. Tada Bilbas pradėjo taip kalbėti ir elgtis, jog manyje pabudo įtarimai, kuriuos Sarumanas buvo užliūliavęs. Aš supratau, kad čia slepiasi baisi paslaptis ir prireikė ilgų metų, kol supratau visą tiesą.
— Tačiau nieko nepataisomo dar neįvyko? — neramiai paklausė Frodas, — Bilbas atsigaus, ar ne? Aš turėjau galvoje, gyvens ramybėje ir taikoje?
— Jam iš karto tapo lengviau — paaiškino Gendalfas, — tik viena Jėga šiame pasaulyje viską žino apie Žiedus ir jų paslaptis, tačiau nėra tokios Jėgos, kuri viską žinotų apie... hobitus. Tarp Išminčių tik aš vienas gilinuosi į hobitų gyvenimą: nuošalų ir ramų, tačiau pilną netikėtumų. Jūs galite būti minkštesni už sviestą ir kietesni už seno medžio šaknis. Man atrodo, jog kai kurie gali priešintis Žiedams daug ilgiau negu Išminčiai tikėtųsi. Dėl Bilbo nėra ko jaudintis.
Žinoma, jis turėjo Žiedą ir daug kartų jį naudojo. Žiedas įstrigo į jo gyvenimą ir paliko ryškų pėdsaką, todėl geriau būtų, jeigu Bilbas daugiau jo nematytų. Be to, Bilbas atidavė Žiedą savo valia. Ne, aš nesijaudinu dėl Bilbo, kai jis išleido Žiedą iš savo rankų. Tačiau aš jaučiuosi atsakingas už tave. Nuo tada, kai Bilbas išvyko, aš labai rūpinausi tavimi ir visais tais žaviais, kvailais, bejėgiais hobitais. Pasauliui bus didelė netektis, jei Tamsioji Jėga užvaldys Grafystę, jei visi mieli, linksmi, absurdiški Bolgeriai, Ragpūčiai, Šniukščiai, Diržiniai ir kiti, jau nekalbant apie pašėlusius Beginsus, taptų vergais.
Frodas krūptelėjo.
— Bet kodėl? — paklausė jis, — ir kam reikalingi tokie vergai?
— Tiesą sakant, — atsakė Gendalfas, — aš tikiu, jog iki šiolei Priešui nerūpėjo hobitai. Bet dabar jūs jau nebesaugūs. Jūs Priešui nereikalingi — jis turi daug naudingesnių tarnų, bet jis jūsų nepamirš! Juk niekingi vergai hobitai jam malonesni negu laisvi ir linksmi. Be to, dar yra tokie dalykai kaip pyktis ir kerštas!
— Kerštas? — aiktelėjo Frodas. — Kerštas kam? Aš vis dar nesuprantu, ką tai turi bendro su Bilbu, manimi ir mūsų Žiedu.
— Labai daug bendro, — atsakė Gendalfas. — Tu net nesupranti realios grėsmės, bet suprasi. Aš dar nebuvau įsitikinęs, kai paskutinį kartą čia viešėjau, tačiau dabar galiu papasakoti. Duok man Žiedą!
Frodas ištraukė Žiedą iš savo kelnių kišenės, kur jis buvo prisegtas prie diržo grandinėlės. Frodas atsegė Žiedą ir lėtai padavė burtininkui. Žiedas staiga pasidarė labai sunkus ir lenkė ranką, lyg Frodas arba Žiedas, o gal abu kartu nenorėtų, jog Žiedą paliestų Gendalfas.
Gendalfas iškėlė Žiedą į viršų. Jis atrodė padarytas iš gryno puikaus aukso.