Taigi gyvenimas taip ėjo iki tol, kol prisiartino jo penkiasdešimtasis gimtadienis — skaičių penkiasdešimt Frodas laikė labai reikšmingu (ir gąsdinančiu). Pasiekęs tokį amžių, Bilbas įsipainiojo į patį didžiausią gyvenimo nuotykį. Frodas neteko ramybės, ir seni pasivaikščiojimo takeliai tapo siaubingai nuobodūs. Jis žvilgčiojo į žemėlapius ir smalsavo, kas ten, už jų kraštų — Grafystės žemėlapiuose visos šalys, esančios už Grafystės sienų, nebuvo pažymėtos, tik baltavo tušti plotai. Frodas vis dažniau pradėjo vaikščioti atsiskyręs nuo saviškių, ir Meris su draugais neramiai jį stebėjo. Jis dažnai vaikščiojo ir kalbėjosi su svetimšaliais, kurių tuo laiku Grafystėje labai padaugėjo.
Pasklido gandai apie keistus įvykius, ten, už Grafystės ribų, ir, kadangi Gendalfas dar nebuvo pasirodęs ar atsiuntęs žinutės, Frodas godžiai gaudė visas naujienas. Elfus, kurie retai užklysdavo į Grafystę, dabar hobitai matydavo Grafystės vakaruose, kur augo dideli miškai. Elfai nueidavo ir nebegrįždavo. Keliais vaikščiojo daugybė nykštukų. Senasis Rytų—Vakarų Kelias driekėsi per Grafystę iki pat Pilkojo Uosto, todėl nykštukai visada eidavo juo į savo kasyklas Mėlynuosiuose Kalnuose. Paprastai iš jų hobitai sužinodavo, kas dedasi kitur, nors šeimininkai buvo nesmalsūs, o svečiai — nekalbūs. Bet dabar Frodas dažnai sutikdavo nepažįstamus nykštukus iš tolimų šalių, ieškančius prieglaudos vakaruose. Jie buvo susirūpinę ir tyliai šnibždėjo apie Priešą ir Mordoro šalį.
Šituos vardus hobitai žinojo tik iš tamsios praeities legendų, tai buvo tarsi jų atminties šešėlis, tačiau vardai skambėjo neramiai ir išgąsdintai. Pasirodo, kai tik Šviesioji Taryba išvarė blogį iš Gūdžiosios Girios, šis, įgijęs didesnę galią, atgimė senoje Mordoro Tvirtovėje. Juodoji Tvirtovė, arba Tamsos Bastionas, buvo vėl atstatytas ir iš jo po visą Viduržemį plito tamsa, siaubas ir karai. Kalnuose veisėsi orkai, net troliai pasikeitė: iš bukų ir lėtų tapo klastingais ir puikiai ginkluotais. Sklido gandai apie dar siaubingesnius tvarinius, bet jie dar neturėjo vardų.
Paprasti hobitai, be abejo, apie tai žinojo nedaug. Bet netgi apkurtėliai ir namisėdos išgirdo keistus gandus, o tie, kuriuos biznis privertė išvykti už Grafystės sienų, įsitikino tuo patys, savo akimis. Pokalbis "Žaliajame Drakone", Krantinės smuklėje, įvykęs Frodo penkiasdešimtmečio pavasarį, įrodė, jog gandai buvo žinomi net pačioje Grafystės širdyje, nors kai kurie hobitai iš jų ir juokėsi.
Semas Gemdžis sėdėjo prie židinio smuklės kampe ir kalbėjosi su Tedu Smėliumi, malūnininko sūnumi. Jų šnekos klausėsi nemažai hobitų, nuolatinių smuklės lankytojų.
— Įdomūs dabar gandai sklinda, — tarė Semas.
— O tu dar labiau ausis pastatyk, — patarė Tedas. — Nes mano senelė dar ir ne tą papasakoti gali!
— Ką gi, — sukluso Semas, — ir senelės pasakų pasiklausyti ne pro šalį! Ne pati juk sugalvojo! Paimkime, pavyzdžiui, drakonus.
— Ne, ačiū! — atsakė Tedas, — aš apie tai dar būdamas plikabambiu hobituku prisiklausiau. Pas mus Krantinėje tik vienas drakonas ir tas pats žalias, — baigė jis, palydėtas savo klausytojų juoko.
— Neblogai, — kartu su visais nusijuokė Semas, — o ką pasakytum apie tuos žmones-medžius, tuos milžinus? Sako, kad vienas toks buvo pastebėtas prie Šiaurinių Durpynų.
— Kas sako?
— Mano pusbrolis Helas, pavyzdžiui. Jis dirba pas Šniukštį ir keliauja į Durpynus pamedžioti. Jis ir matė.
— Jei ir matė, tai mums neparodys. O jei mes nematėm, tai kodėl turim tikėti?
— Ne, ne, jis iš tikrųjų matė: tikras milžinas — toks didelis kaip guoba, ir vienu žingsniu septynis jardus atmatuoja.
— Guobos ne vaikšto, bet stovi kur išdygusios.
— Bet tas vaikščiojo, sakau tau, be to, Šiauriniuose Durpynuose guobos neauga.
— Tada Helas guobos negalėjo matyti, — atrėžė Tedas. Pasigirdo juokas ir plojimai: Tedo liežuvis pakaustytas.
— Tačiau, — nepasidavė Semas, — tu nenuneigsi, jog ne tik mūsų Helas matė keistus svetimšalius, praeinančius Grafystę. Mūsų sienų saugotojams darbo užtenka. Esu girdėjęs, jog elfai traukiasi į vakarus. Daug kas sako, kad jie keliauja prie savo uostų, už Baltųjų Bokštų. — Semas neaiškiai mostelėjo ranka: nei jis, nei niekas kitas nežinojo, kur yra toji Jūra ir Baltieji Bokštai. Bet visi žinojo legendą apie Pilkąjį Uostą, iš kurio karts nuo karto išplaukdavo elfų laivai ir niekada nebegrįždavo.
— Jie plaukia, plaukia per Jūrą, keliauja į vakarus ir mus palieka, — prodainiu tarė Semas, rimtai ir liūdnai linguodamas galvą. Tačiau Tedas tik nusikvatojo:
— Na, jei tikėti senomis pasakomis, tai tu nepasakei nieko naujo. Tai neturi jokios reikšmės nei tau, nei man. Tegu sau plaukia. Bet aš garantuoju, jog plaukiančių elfų visoje Grafystėje niekas nėra matęs!
— Nežinau, — susimąstęs tarė Semas. Jis buvo įsitikinęs, jog kartą pastebėjo elfą miškuose, ir vylėsi pamatyti dar kartą. Iš visų vaikystėje girdėtų legendų jam labiausiai įstrigo pasakų nuotrupos ir pusiau užmirštos istorijos apie elfus. — Tačiau ir pas mus atsiranda tokių, kurie pažįsta Garbingąją Tautą ir gali su jais susikalbėti. Taip pat ir mano šeimininkas, misteris Beginsas. Jis papasakojo man, kaip jie plaukioja, nes apie elfus jis žino labai daug (žinoma, ne daugiau už senąjį Bilbą). Kiek kartų su juo kalbėjausi, būdamas jaunesnis.
— Abu trenkti, — pasakė Tedas, — labiausiai senis Bilbas, o ir Frodas ne kitoks. Prisiklausęs jų nesąmonių, žiūrėk, kad pats nekuoktelėtum! Gerai, draugai, kas kur, o aš namo. Į jūsų sveikatą! — Jis iki dugno išgėrė savo taurę ir trankiai išėjo.
Semas tyliai ir nieko nekalbėdamas pasiliko sėdėti, nes turėjo apie ką pamąstyti. Šiaip ar taip, Begendo sodas reikalavo priežiūros ir rytojaus diena turėjo būti labai sunki (jei tik nelis). Tačiau Semas galvojo ne apie sodininkystę. Po kurio laiko jis atsiduso, pakilo ir išėjo.
Po liūties balandžio dangus pragiedrėjo. Saulė leidosi, ir vėsus vakaras po truputį užleido savo vietą tamsiai nakčiai. Semas spindint ankstyvosioms žvaigždėms ėjo per Hobitoną namo, tyliai ir mąsliai švilpaudamas.
Kaip tik tuo laiku pasirodė Gendalfas. Trejus metus po Puotos jis klajojo svetur. Po to trumpam užsuko pas Frodą, atidžiai jį apžiūrėjo ir vėl dingo. Per kitus dvejus metus jo vizitai padažnėjo. Burtininkas netikėtai ateidavo jau po saulėlydžio ir be perspėjimo išnykdavo dar prieš saulėtekį. Jis niekada nekalbėdavo apie savo reikalus, tik pasiteiraudavo apie Frodo sveikatą.
Staiga tie vizitai liovėsi. Daugiau kaip devynerius metus Frodas nei matė, nei girdėjo Gendalfo ir ėmė galvoti, jog burtininkas nusprendė nebegrįžti arba jo susidomėjimas hobitais dingo. Bet tą vakarą, kai Semas ėjo namo, pasigirdo pažįstamas stuksenimas į kabineto langą.
Frodas džiaugsmingai ir nuoširdžiai pasveikino senąjį draugą. Jie atidžiai pažiūrėjo vienas į kitą.
— Viskas puiku, ar ne? — paklausė Gendalfas, — o tu visai nepasikeitei, Frodai!
— Ir tu, — pagyrė Frodas, nors širdies gilumoje pagalvojo, kad Gendalfas paseno ir labai susikūprino.
Hobitas pareikalavo žinių iš plačiojo pasaulio, ir kalbos užsitęsė iki vidurnakčio.
Kitą rytą po sočių pusryčių burtininkas su Frodu sėdėjo prie atviro kabineto lango. Židinyje degė kaitri ugnis, nors šildė saulė ir pūtė pietys. Viskas atrodė šviežia, žalia pavasario spalva spindėjo laukuose ir medžių lapijos viršūnėse.