Ji stovėjo ir šypsojosi jam. Paskui abu lėtai nuėjo paplūdimio pakraščiu, palei smėlį skalaujančias bangas. Po valandėlės ji atsisėdo ant smėlio po uolomis. Patrikas įsitaisė greta.
Kristina Redfern pakilo nuo šezlongo ir nuskubėjo į viešbutį.
V
Jai nuėjus, kurį laiką tvyrojo nejauki tyla. Ją pertraukė Emilė Bruster:
- Bjauri istorija, - tarė ji. - Tokia miela moteris. Ir vos keli metai vedę...
- Ta jauna moteris, apie kurią pasakojau, - tuoj pat įsiterpė majoras Beris, - ta iš Simlos... Ji išardė keletą tikrai tvirtų šeimų. Gaila, ar ne?
- Tai moteris, kuriai ardyti santuokas - malonumas, - pasakė panelė Bruster ir, kiek patylėjusi, pridūrė: - Patrikas Redfernas - visiškas kvailys.
Erkiulis Puaro nieko nepasakė. Jis nežiūrėjo į Patriką Redfemą ir Arleną Stiuart, o susidomėjęs stebėjo paplūdimį.
- Na, man turbūt metas pairkluoti, - pranešė panelė Bruster.
Ji atsistojo ir nuėjo. Susidomėjusį pavandenijusių išsprogusių akių žvilgsnį majoras Beris nukreipė į garsųjį detektyvą.
- Šit kokie dalykėliai, pone Puaro, - tarė jis. - Ką jūs apie tai manot? Jau seniai burnos nepravėrėt. Ką pasakysit apie šitą sireną? Karšta motJKfelr;nė?
- C’ėst possible4, - sumurfffejo Erkiulis Puaro.
- Taip taip, senas nusidėjėli! - nusijuokė majoras Beris. - Pažįstam mes jus, prancūzus!
- Aš nesu prancūzas, - pasigirdo šaltas atsakymas.
- Bet neimsit tvirtinti, kad nemėgstat pasižvalgyti į dailias paukštytes! Ar ne taip?
- Ji nejauna, - atkirto Puaro.
- Na ir kas? Moteriai tiek metų, kiek ji atrodo. O šita atrodo klasiškai!
Puaro pritariamai linktelėjo ir tarė:
- Taip. Ji graži. Bet ne grožis svarbiausia. Ne jis patraukia visų paplūdimyje esančių akis. Visų, išskyrus vieną.
- Visiškai teisingai, drauguži! Taip ir yra! - sušuko majoras Beris ir tuoj pat labai susidomėjęs pasiteiravo: -Bet kaip, po velnių, jūs taip greit tai pastebėjote?
- Atkreipiau dėmesį į išimtį, - atsakė Erkiulis Puaro. - Vienintelis vyras nepažvelgė į Arleną Stiuart, jai einant pro šalį.
Majoras pažvelgė į tą pusę, kur žiūrėjo garsusis detektyvas ir pamatė keturiasdešimtmetį įdegusį vyrą šviesių plaukų, malonaus veido. Jis ramiai sėdėjo ir, papsėdamas pypkę, skaitė “The Times".
- A, šitas! - pasakė majoras Beris. - Tai jos vyras, drauguži. Kenetas Maršalas.
- Taip, žinau, - patvirtino Erkiulis Puaro.
Majoras Beris prunkštelėjo. Pats jis buvo senas kavalierius ir vedusius vyrus vertino trejopai - kaip Kliūtis, Trukdžius ir Sargus.
- Neblogas tipelis, - pakomentavo jis. - Ramus... Regis, man jau atnešė “The Times".
Jis atsistojo ir nužingsniavo viešbučio link. Puaro lėtai nukreipė žvilgsnį į dvasiškąjį tėvą Stiveną Leiną, atidžiai stebintį Arleną Maršai ir Patriką Redferną. Staiga pastorius pasisuko į Puaro. Jo akys nuožmiai degė. Jis prabilo:
- Ta moteris - patsai blogio įsikūnijimas. Ar jūs tuo abejojate?
- Nelengva būti visiškai įsitikinusiam, - lėtai ištarė
Puaro.
- Ką jūs kalbat? Negi nejaučiat atmosferos nuodėmingumo? Negi nejaučiat Blogio buvimo?
Trumpai pamąstęs, Erkiulis Puaro pritariamai linktelėjo.
Erkiulis Puaro nė nebandė slėpti pasitenkinimo, kai priėjo Rozamunda Danli ir atsisėdo gretimame šezlonge. Rozamunda Danli jis žavėjosi labiau negu bet kuria kita pažįstama moterimi. Jam darė įspūdį subtilios jos manieros, grakšti dailių apybraižų figūra, išdidi galvos laikysena. Jam patiko lygiai sušukuoti tamsūs jos plaukai ir subtili ironiška šypsena.
Tą rytą ji vilkėjo tamsiai mėlyną baltai taškuotą suknelę. Grakštus linijų paprastumas teikė jai rafinuoto kuklumo. Rozamunda Danli, kaip “Pasaulio rožės ir Ko” savininkė, buvo viena garsiausių Londono drabužių modeliuotojų.
- Kuo toliau, tuo mažiau man patinka ši vieta, - tarė ji. - Dabar pati stebiuosi, kodėl čia atvažiavau.
- Kiek man žinoma, panele Danli, jūs čia jau nebe pirmą kartą?
- Taip, esu jau čia buvusi prieš dvejus metus, per Velykas. Tada buvo daug mažiau žmonių.
Erkiulis Puaro atidžiai pažvelgė į ją ir švelniai tarė:
- Turėjo nutikti kažkas ypatinga, o tai išmušėjus iš pusiausvyros, ar ne?
Ji pritariamai linktelėjo. Paskui nukreipė akis į koją,
kurią ritmingai siūbavo.
26
- Sutikau vaiduoklį. Štai kas nutiko.
- Vaiduoklį?
-Taip.
- Gyvo ar negyvo daikto?
- Savo pačios vaiduoklį.
- Ir susitikimas buvo skausmingas, panele Danli? -tyliai paklausė Puaro.
- Nesitikėjau, bet taip. Jis nukėlė mane atgal, į praeitį... - kurį laiką ji mąstė tylėdama. Paskui vėl prakalbo: - įsivaizduokit mano vaikystę... Ne! Tojus neįstengtumėt! Juk jūs ne anglas.
- Ar tai reiškia, kad jūsų vaikystė, panele Danli, buvo labai angliška? - paklausė Puaro.
- Taip, labai! Gūdi provincija... didžiulis apšepęs namas... arkliai ir šunys... pasivaikščiojimai per lietų... liepsnojantis židinys... obelys sode... amžinas pinigų stygius... seni tvido kostiumai... daug metų saugoma vakarinė suknelė... apleistas parkas... didžiulės saulutės, pražystančios rudenį...
- Ar norėtumėt ten grįžti? - švelniai paklausė Puaro.
Rozamunda Danli papurtė galvą ir pasakė:
- Ne, ten nebegrįžtama. Tai neįmanoma. Bet aš norėčiau... kad viskas būtų buvę kitaip.
- Keista, - tarė Puaro.
Rozamunda Danli nusijuokė.
- Ir man keista. Rimtai.
- Mano jaunystėje, - prabilo Puaro, - o tai, panele Danli, buvo išties seniai, - žaisdavo žaidimą, kuris vadinosi “Jei ne savimi, kuo norėtum būti?” Atsakymus rašydavo į mergaičių albumėlius. Tai buvo tymo albumėliai paauksuotais krašteliais. O atsakymai? Juos rasti tikrai nebuvo lengva.
- Tikrai nelengva, - pritarė Rozamunda. - Nelengva ir rizikinga. Kažin, ar kas būtų panoręs atsidurti Musolinio arba princeses Elžbietos vietoje. Be to, vargu ar malonu iškelti į viešumą slapčiausias savo mintis? Pamenu, kaip kartą susipažinau su nuostabia pora. Po daugelio vedybinio gyvenimo metų vyro ir žmonos santykiai buvo tokie šilti ir malonūs, kad aš pajutau širdies gilumoje pavydą ir troškimą atsidurti jos vietoje. O vėliau sužinojau, kad likę namuose vieni, jiedu jau nebesišneka vienuolika metų. -Ji vėl nusijuokė. - Tai tik dar kartą parodo, kad niekada nieko iš tiesų nežinai.
Kiek patylėjęs, Puaro tarė:
- Jums, panele Danli, gali pavydėti daugelis.
- Taip, žinoma, - šaltai ištarė ji. Po valandėlės jos lūpose šmėstelėjo ironiška šypsena. - Taip, aš esu idealus pavyzdys moters, kuriai gyvenime sekasi! Išties aš mėgstu kurti naujus drabužių modelius, man nestinga pinigų. Man sekasi ir kaip menininkei, ir kaip verslininkei. Aš turtinga, gražios figūros, visai pakenčiamo veido, ne per daug aštraus liežuvio. - Ji nutilo, o paskui labai giedrai šyptelėjo: -Tiesa, aš neturiu vyro. Šia prasme mano laimės viltys nepasiteisino.
- Panele Danli, jeigu jūs neištekėjusi, - galantiškai pareiškė Erkiulis Puaro, - tai tik todėl, kad tarp mano lyties atstovų neatsirado jūsų verto. Jūs vieniša, nes pati taip pa-norot, o ne todėl, kad negalėtumėt rasti vyro.
- Bet aš neabejojutarė Rozamunda Danli, - kad jūs, kaip ir visi vyrai, esate įsitikinęs, kad neištekėjusi ir neturinti vaikų moteris negali būti laiminga.
Erkiulis Puaro gūžtelėjo pečiais.
- Ištekėti ir susilaukti vaikų - įprastas moters likimas. Bet viena iš šimto... Teisingiau, viena iš tūkstančio gali išsikovoti tokį vardą ir užimti tokią padėtį, kaip jūs, panele Danli.