— Kuo galime tau pagelbėti, senoli? — paklausė Aragornas, pašokdamas ant kojų. — Ateik ir sušilk, jei sušalai.
Jis žengė pirmyn, bet senis išnyko. Šalia laužo jis nepaliko jokio pėdsako, o nuklysti toliau jie nesiryžo. Mėnulis nusileido, naktis buvo labai tamsi.
— Žirgai! Žirgai! — netikėtai suriko Legolasas.
Žirgai dingo. Jie nusitraukė nuo kuolų ir pabėgo. Kurį laiką trys draugai stovėjo sustingę ir tylūs, pritrenkti šio naujo likimo smūgio. Jie buvo po Fangorno skliautais, o Rohano vyrai, vieninteliai draugai šiose plačiose ir pavojingose žemėse, liko už galybės mylių. Stovėdami jie dar, rodėsi, girdėjo arklių prunkštimą ir žvengimą naktyje. Po to viskas nutilo, girdėjosi tik šaltas vėjo šiurenimas.
— Ką gi, jie dingo, — tarė Aragornas. — Negalime jų surasti nė sugauti, ir jei žirgai negrįš savo valia, teks apsieiti be jų. Juk iškeliavome pėsčiomis, ir kojas dar turime.
— Vėl pėsčiomis?! — suvaitojo Gimlis. — Mes juk negalime jų dar ir suvalgyti, — jis įmetė į laužą prakurų ir sudribo šalia.
— Vos prieš keletą valandų neturėjai jokio noro sėsti ant rohirimų žirgo, — nusijuokė Legolasas. — Ko gero, tapsi raiteliu!
— Bijau, kad tokios galimybės nebebus, — pasakė Gimlis ir patylėjęs pridūrė: — Aš manau, jog tai buvo Sarumanas. Kas gi kitas? Prisiminkite Eomero žodžius: „Jį galima sutikti vaikštinėjantį lyg seną žmogų — su gobtuvu ir apsiaustu", taip buvo pasakyta. Sarumanas pagrobė ar išgąsdino mūsų arklius ir paliko mus čia. Ir tai ne paskutinė bėda, įsidėmėkite mano žodžius!
— Įsidėmėsime, — pasakė Aragornas, — bet aš įsidėmėjau ir tai, kad jis dėvėjo ne gobtuvą, o skrybėlę. Nors neabejoju, kad tu teisus ir mums čia gresia nuolatinis pavojus. Tačiau dabar galime tik ilsėtis. Aš kurį laiką pabudėsiu, Gimli. Man labiau reikia pamąstyti, o ne miegoti.
Lėtai tęsėsi naktis. Aragorną pakeitė Legolasas, o šį — Gimlis. Tačiau nieko neatsitiko.
Senis nepasirodė, negrįžo ir arkliai.
3
Uruk-Hajai
Pipinas sapnavo tamsų ir sunkų sapną. Atrodė, tarsi jis girdėtų savo paties silpną balsą, aidintį juoduose tuneliuose ir šaukiantį: „Frodai, Frodai!" Bet vietoj Frodo iš šešėlių šiepėsi šimtai šlykščių orkų veidų, ir šimtai šlykščių rankų tiesėsi į jį iš visų pusių. Kur buvo Meris?
Hobitas pabudo. Šaltas oras nutvilkė veidą. Jis gulėjo ant nugaros. Vakarėjo, temo dangus. Pipinas pasisuko ir suprato, jog tikrovė yra ne ką geresnė už sapną. Jo kojos, kulkšnys ir riešai buvo surišti virvėmis. Šalia, su purvinu skuduru ant kaktos, gulėjo išbalęs Meris. Aplink stovėjo ar sėdėjo daugybė orkų.
Skaudančioje Pipino galvoje atmintis lėtai atsiskyrė nuo sapnų šešėlių, grįžo praeities vaizdai. Žinoma, jie su Meriu nulėkė į mišką. Kas jiems šovė į galvą? Kodėl nulėkė neįspėję Platžengio? Jie ilgai bėgo šaukdami — jis neprisiminė, kiek ilgai, — ir staiga įsirėžė į orkus, kurie stovėjo klausydamiesi ir nematė Merio su Pipinu. Orkai suriko, o iš už medžių iššoko tuzinai kitų goblinų. Meris ir jis išsitraukė kardus, tačiau orkai nenorėjo kautis. Jie bandė tik sulaikyti juos, net tada, kai Meris nurėžė keletą rankų bei letenų. Šaunus draugužis Meris!
Tada pro medžius atskubėjo Boromiras. Jis privertė orkus kautis. Jis nužudė daug priešų, o kiti pabėgo. Bet jie nespėjo grįžti, kai juos vėl užpuolė mažiausiai šimtas orkų, kai kurie buvo labai dideli. Priešai iššovė debesį strėlių, visas į Boromirą. Boromiras pūtė ragą taip, kad miškas aidėjo, ir priešai sutrikę atsitraukė, tačiau į ragą niekas neatsiliepė, tad orkai puolė dar nuožmiau. Pipinas daugiau nieko nebeprisiminė, tik Boromirą, atsirėmusį į medį ir traukiantį strėlę iš žaizdos. Tada staiga jį apgaubė tamsa.
— Tikriausiai man kažkas trenkė per galvą, — pasakė pats sau Pipinas. — Kažin ar vargšas Meris labai sužeistas? Kas atsitiko Boromirui? Kodėl orkai mūsų neužmušė? Kur mes ir kur einame?
Hobitas nežinojo atsakymų. Jam buvo šalta ir bloga. „Geriau jau Gendalfas nebūtų įtikinęs Elrondo išleisti mus, — pagalvojo jis. — Kokia iš manęs nauda? Esu gyvas nemalonumas, lepus keleivis, bagažo dalis. O dabar mane pagrobė ir esu orkų nešulys. Gerai būtų, jei Platžengys ar kas nors kitas ateitų ir mus išvaduotų. Bet ar galima to tikėtis? Tai tikriausiai sugriautų visus planus. O, kad pats galėčiau išsilaisvinti!"
Jis kurį laiką bandė muistytis, bet nesėkmingai. Vienas arti sėdintis orkas nusijuokė ir savo bjauria kalba kažką pasakė kaimynui.
— Ilsėkis, kol gali, mažas kvaily! — darkyta bendrąja kalba tarė jis Pipinui. — Netrukus mes duosime gero darbo tavo kojoms. Kol grįšim namo, pasigailėsi iš viso jas turėjęs.
— Mano valia, — atsiliepė kitas, — tu jau seniai būtum lavonas. Tu dar pacypsi, niekinga žiurke! — Jis pasilenkė, prikišdamas savo geltonas iltis Pipinui prie pat veido. Rankoje orkas turėjo ilgą juodą peilį.
— Gulėk tyliai, arba pakutensiu šituo, — sušnypštė jis. — Geriau neerzink manęs, nes galiu pamiršti įsakymus. Prakeikti izengardiečiai! Ugluk u bagronk ša pušdug Saruman-glob bubhoš skai! — Jis ilgai, piktai kažką lojo savo kalba, kuri lėtai virto murmėjimu bei urzgimu.
Persigandęs Pipinas gulėjo tyliai, nors skausmas riešuose ir kulkšnyse stiprėjo, o akmenys nepakenčiamai spaudė nugarą. Bandydamas susivokti, Pipinas atidžiai klausėsi, ką kalba orkai. Aplink buvo daug balsų, ir nors orkų kalba visada pilna neapykantos bei pykčio, tačiau hobitas suprato, jog įsiplieskia vis stiprėjantis kivirčas.
Pipinas nustebęs suvokė suprantąs, kas yra šnekama, nes dauguma orkų vartojo bendrąją kalbą. Matyt, dviejų ar trijų skirtingų genčių orkai nesuprato vieni kitų kalbos. Orkai karštai ginčijosi, ką daryti dabar: kur eiti ir kaip elgtis su belaisviais.
— Nėra laiko jiems užmušti padoriai, — kalbėjo vienas. — Šitoje kelionėje ne metas žaisti.
— Jeigu jau taip, — pasakė kitas, — kodėl neužmušus jų tuoj pat? Jie yra prakeikti neūžaugos, o mes skubame. Jau vakarėja, reikia keliauti.
— O įsakymas? — suurzgė trečias balsas. — „Užmušti visus, IŠSKYRUS miškavaikius, jie kuo greičiau turi būti atgabenti GYVI". Štai taip!
— Kam jų reikia? — paklausė keletas balsų. — Kodėl gyvus? Ar su jais galima gerai pasilinksminti?
— Ne! Aš girdėjau, kad vienas iš jų žino kažkokią elfų paslaptį, slaptą ginklą, kuris gali praversti Kare. Juos abu ištardys.
— Ir viskas? Tai kodėl neapieškojus jų ir neišsiaiškinus? Galbūt tas daikčiukas ir mums patiems praverstų?
— Labai įdomi pastaba, — nusišaipė tylus, bet piktesnis už kitus balsas, — turbūt reikės apie ją pranešti. „Belaisvių NEPLĖŠTI ir NEKRATYTI", — taip įsakyta man.
— Ir man taip pat, — patvirtino storas balsas. — „Pristatyti gyvus ir nepaliestus, jokių plėšimų", — taip man įsakyta.
— Mes nežinome jokių įsakymų! — šūktelėjo vienas iš ankstesnių balsų. — Mes atėjom visą kelią iš kasyklų, kad žudytume ir keršytume už savo gentainius. Aš noriu žudyti, o tada grįžti į šiaurę.
— Gali sau norėti, — pasakė urzgiantis balsas. — Aš esu Uglukas. Aš vadovauju. Aš grįžtu į Izengardą trumpiausiu keliu.
— Ar Sarumanas įsakinėja Didžiajai Akiai? — paklausė piktasis balsas. — Mes tuoj pat grįžtame į Lagburzą[2].
— Jei persikeltume per Didžiąją Upę, galėtume grįžti, — paprieštaravo kitas orkas, — bet mūsų per mažai, kad prasimuštume iki tiltų žemupyje.