Dar nežinodamas, ką reiškia šie gatvės vaikino išrėkti žodžiai, bet būdamas įsitikinęs, kad jie būtent jam skirti, ėjo vagono koridoriumi, ieškodamas kupė, kurioje anksčiau buvo palikęs savo lagaminą. Galbūt todėl, kad, atidaręs kupė, pirmiausia žvalgėsi į aukštai esančias lentynas, ne iš karto pastebėjo merginą žaliu apsiaustu. Ji sėdėjo įsispraudusi į kampą ir žiūrėjo į lėtai praslenkančias sandėlių mūrines sienas, ant kurių kažkoks drąsuolis išpaišė stilizuoto inkaro ženklus, ir beveik nepastebimu galvos linktelėjimu atsakė į jo garsų pasisveikinimą. Taip, Marta Kovač (jos pavardę sužinojo tik po kelių valandų, kai pasiekė Čekijos—Moravijos protektoratą) buvo apsukri mergina. Nerodė jokio noro užmegzti pažintį su savo bendrakeleiviu, nes tai turėjo sužadinti jo budrumą, priešingai, elgėsi taip, kad tik jis nepanorėtų leistis į pokalbius. Apsukri mergina ir nebloga aktorė. Tik už keliasdešimt kilometrų nuo Vengrijos sienos, kai vis labiau ėmė ryškėti jos nervingumas, tikriau sakant, kaip jau dabar žinoma, ėmė vaidinti didėjantį nervingumą, šiek tiek neteko to savo šaltumo, tarytum norėjo užlyginti prarają, atsiradusią tarp jų per ilgą kelionę. Bet tada Kliosas pasidarė budrus. Eidamas į vagoną restoraną pamatė (ji apie tai nežinojo) pro nesandariai užtrauktą gretimos kupė durų užuolaidėlę žmogų, kuris neturėtų pagrindo nuo Klioso slėpti savo veido, jeigu nesiruoštų veikti prieš jį. Jis išvydo patį štandartenfiurerį Resmaną.
Scenarijus buvo paruoštas gana tiksliai. Kuo* labiau artėjo Vengrijos siena, tuo labiau nerimo Marta Kovač, jos nerimas tiesiog krito į akis. Pagaliau virpančiu balsu prisipažino vežanti truputį daugiau papirosų, negu numato muitų taisyklės, tad jeigu ponas Kliosas būtų toks malonus...
Kliosas suprato tolesnę eigą. Jei sutiks pervežti per sieną siūlomus papirosus, taps jos bendrininku, nes Vengrijos teritorijoje ponia Kovač prisipažins esanti kažkurios žvalgybos agentė, o tarp jo pervežtų papirosų buvo kažkas kompromituojančio— koks nors dokumentas ar mikrofilmas. Paprasčiausias kelias šantažui: „jūs turite ir toliau man padėti, nes..."
Resmanas gretimoje, stropiai uždangstytoje kupė ir Martos kelionė su ginklu (jai trumpam išėjus iš kupė, atidžiai apčiupinėjo jos rankinuką ir užčiuopė gerai pažįstamas moteriško pistoleto formas) aiškiai bylojo, kad Marta Kovač nei sąjungininkų žvalgybos agentė, nei kokio nors okupuoto krašto pogrindžio organizacijos narė. Taigi, reikalas aiškus. Žinoma, galėjo Martai Kovač atsakyti neigiamai ir tuo pačiu sugriauti taip stropiai sulipdytą planą, bet pirmiausia jam rūpėjo patikrinti, ar neklysta, o antra, jis žinojo, kad SD, norėdama jį patikrinti, griebsis kitokių priemonių. Jis norėjo, kad visa tai greičiau pasibaigtų.
Tad „buvo toks malonus" ir priėmė iš Martos Kovač du paketus papirosų. Pastebėjęs vieno pakelio kreivai užklijuotą celofaną, parodė jį Martai.
— Ar man atidaryti šį pakelį, ar ieškosime visuose?
Mergina neatsakė. Nieko nelaukdamas nuplėšė celofaną irr nenuleisdamas nuo jos akių, iš eilės čiupinėjo papirosus. Viename užčiuopė kažką kieto. 1
— Mikrofilmas,— veikiau konstatavo, negu užklausė.— Kam jūs dirbate? Įspėju, kad mes dar Reicho teritorijoje ir artimiausioje stotyje iškviesiu policiją... Nagi?
Lengvai nusikvatojo.
— Nepavyko, Kliosai,— pasakė Marta.— O jau vyliausi užverbuosianti jus anglų žvalgybai. Eikime pas štandartenfiurerį Resmaną, jis mūsų laukia. Argi ne juokinga istorija?
Resmanas suvaidino nustebusį ir taip pat nusikvatojo. Kliosas, eidamas paskui ją koridoriumi, galvojo, kad situacija būtų tikrai juokinga, jeigu Marta Kovač, kaip ir jis, vaidintų dvigubą vaidmenį. Bet šito jis turbūt niekad nepatikrins.
Kai, sustojęs prie tilto turėklų pasižiūrėti į drumstą įlankos vandenį, atsigręžęs žvilgtelėjo į savo persekiotoją, išvydo jį visiškai nusiplūkusį. Turbūt Kliosas, paskendęs savo mintyse, ėjo per greitai. Su konsulu Grandelių sutartas susitikimas turėjo įvykti tik po dvidešimties minučių. Nusprendė leisti penketą minučių šnipeliui pailsėti.
nisterija? Juk dabar Vitės šeima Istambule Reichui nekainuoja nei pfenigio. Gal jie nori, kad jis išsiųstų į Vokietiją žmoną ir vaikus kaip įkaitus, gal jau iššniukštinėjo, kad mangano rūdos skubus pristatymas pernelyg brangiai atsieina, netgi turint galvoje karo aplinkybes ir Istambulo sąlygas... Ką jau padarysi. Jeigu jie iš tikrųjų norės taip pasielgti, jis pasistengs kiek galima ilgiau užvilkinti šio sprendimo vykdymą, o paskui viską, ką žino, parduos kokiai nors žvalgybai, pasislėps kur nors kuo toliau nuo Europos ir kantriai sulauks karo pabaigos.
Šis sumanymas, o gal ir nuojauta, kad netrukus jį tiriančiu žvilgsniu pervers šefo sekretorė, džiūsna senmergė, ištikima nacizmo šalininkė („nieko nėra blogesnio, kaip senmergės na-cistės", sakydavo jis žmonai, kai buvo tikras, jog niekas daugiau jo negali išgirsti) Elza fon Tilden — jo savijauta šiek tiek pasitaisė, nes, eidamas pro konsulo sekretoriato duris, buvo beveik linksmas.
— Heil Hitler, Elza,— budriai pasisveikino Vitė.— Ar kartais nežinote, ko iš manęs nori senis?
— Jau penketas minučių, kai laukia jūsų,— šaltai atrėžė Elza.
Atidarė minkštai apkaltas konsulo kabineto duris. Grande-lis tylomis pasiūlė jam fotelį priešais stalą ir dar valandėlę žiūrinėjo rytinį paštą. Paskutinio rašto paraštėje užsirašė kažkokią pastabą, nusiėmęs akinius atidžiai užsuko parkerį ir tik tada pažvelgė į Vitę.
— Ar jau sutvarkėte visus priėmimo reikalus?
— Savaime suprantama,— guviai atsakė Vitė, džiaugdamasis, kad pokalbis vyks apie tuos dalykus, kur jis jaučiasi tvirtai.— Virėjai ir kelneriai, pone konsule, užsakyti, pakvietimai išsiuntinėti... Bet...— staiga nutilo ir pasižiūrėjo į išblukusias konsulo akis. Šiame žvilgsnyje buvo valdinio ištikimybė bei atsidavimas ir tam tikro patiklumo išraiška.— Bijausi dėl svečių. Man skambino miesto prezidento sekretorius, kad prezidentas kaip tiktai tuo metu privalo būti Ankaroje. Žinoma, ateis keletas mūsų bičiulių, atstovai firmų, su kuriomis palaikome prekybinius ryšius. Iš oficialiųjų įstaigų tikriausiai ateis žemesnieji valdininkai.
— Negi jūs stebitės, Vite?—Grandelis virš žemažiūrių akių kilstelėjo antakius.— Aš nesistebiu. Bet koks pasikeitimas fronte mūsų nenaudai, ir tučtuojau turkai siunčia ketvirtos eilės atstovus. Mielas patarėjau, esu tikras, kad netrukus miesto prezidentas ir įžymiausieji valdininkai prašys mus audiencijos. Pakaks vieno pergalingo puolimo. Jūs žinote šiuos prekijus, tą,— pasidygėjo,— rytų turgavietę. O kol kas reikia elgtis lyg nieko nepastebėtum. Priėmimas turi būti kuklus, tai savaime suprantama, mūsų šalis kariauja, negalime sau leisti prabangos, tačiau turi būti išlaikytas labai geras tonas. Suprantate, apie ką aš galvoju? Jūs kvieskite, ką tik galite. Žemesnieji valdininkai kartais žino daugiau už savo viršininkus ir dar neišmokę laikyti liežuvio už dantų.
— Esu tos pačios nuomonės,— pone konsule,— skubotai patvirtino Vitė.
— Dar vienas dalykas,— Grandelis pritildė balsą. Pirštais ėmė belsti į storą stalo stiklą. Prisimerkęs žiūrėjo į savo pašnekovą.
Tyla truko trumpai, vos porą sekundžių, bet Vitė pajuto visu kūnu šliaužiančią baimę. Pirmiausia lyg paraližuotos sustingo pėdos, paskui aukščiau, kojos net iki kelių. Jei nesėdėtų fotelyje, tikriausiai būtų parkritęs. Akimirką jis gailėjosi visko: kam tiek pelnėsi, kam vyko į Istambulą, netgi kam ėjo į šį kabinetą konsului reikalaujant. Tuojau įeis Petersas — dingtelėjo jam mintis. Oficialiai Petersas buvo konsulo apsaugos šefas, tačiau konsulate niekas neabejojo, kas yra iš tikrųjų šis kresnas kampuotu veidu ir suplota buvusio boksininko nosimi žmogėnas, niekad neištraukiantis rankos iš išsipūtusios kišenės. Dažnai Vitė pagalvodavo, kas valdo konsulatą: Grandelis ar saugumo tarnybos šefas — Petersas, be kurio negalėtų išsiversti svetimo miesto vidury esantis Vokietijos teritorijos lopinėlis. Laimė, durys neatsivėrė ir Petersas nepasirodė.
1
buvo apkarpytas, bet vis vien gera, kad bent nereikia grįžti į bomborduojamą šalį dabar, kai sąjungininkų bombardavimai dar suaktyvėjo. Prieš trejetą metų Vitei buvęs toks akivaizdus vokiečių kariaunos triumfas, šiuo metu atrodė ne visiškai tvirtas, o jeigu Vitė išdrįstų sau pasisakyti apie jį apnikusias abejones, jis turėtų pripažinti, kad visiškai netiki didžiojo Reicho pergale. Viena neaišku — kada galutinai sužlugs pasaulio užkariavimo svajonė. Negi Grandelis vėl panoro grįžti prie ano, prieš tris mėnesius pradėto pokalbio? Gal jį paragino mi-