Buvo padėti švarūs rankšluosčiai, patalynė gulėjo ant lovos, kuri anksčiau priklausė moteriai, susirgusiai Rusijoj ir Lenkijoj. Greta karštai puolė padėti Editai įvilkti antklodę. Tuo pat metu vis šnekėjo ir šnekėjo. Dabar apie kažkokį vaikiną, kuriam jaučianti „nepaprastą silpnybę". Gal todėl, kad jis, priešingai negu kiti, į ją nekreipia jokio dėmesio.
— Aukštas, dailus blondinas,— kalbėjo Greta,— o blondinai mane veda iš proto. Jo veide kažkas paslaptingo, kažkas neįspėjamo, retkarčiais jis tarytum kažkur pakilęs.— Šiemet jai nepavyko, bet kitais metais Greta prižada oberleitenantą Kliosą apsivynioti aplink pirštą.
— Kaip jis vadinasi?—staiga susidomėjo Edita.
— Oberleitenantas Hansas Kliosas. Negi jį pažįsti?—Greta nustebo, kad pagaliau Edita prašneko, tarytum jos monologai negalėjo būti pertraukti.
— Hansas! Dieve mano. Po tiek metų! Ar jis mane pažins?
— Edita, tu iš tiesų jį pažįsti? Maldauju, susitikime kur nors kartu, supažindink su juo! Tai akmuo, ne vyriškis.
Edita nusišypsojo prisiminusi kažką malonaus ir tolimo. Pagaliau nors šis tas malonaus šių niūrių prisiminimų dieną. Ištraukė iš lagamino pluoštą nuotraukų, ilgai paieškojusi surado seną, jau pageltusią mėgėjišką fotografiją.
— Pažįsti jį?— paklausė.
— Bet juk tai kažkoks snarglius.
— Trisdešimt šeštųjų metų nuotrauka. Atvertusi nuotrauką, pasižiūrėjo į įrašą. Žiūrėdama per petį, Greta perskaitė: „Editai, kurios niekad nepamiršiu — Hansas.2
— Panašus?
— Truputį,— atsakė Greta.— Atiduodu jį tau, tebūnie tavo. Pagaliau aš čia turiu vaikiną,— pridūrė tariamai pralinksmėjusi,— vadinasi Bruneris, gestapininkas, irgi puikus, žinai, toks iš stipriųjų vyrų padermės.— Matydama, kad Edita vis tebežiūri į dedikaciją, atsiduso:—Turėsi progos, mano miela, įsitikinti, ar vyrai laikosi žodžio.
buvo paruošti vyno buteliai, kuriuos jam padovanojo intendantas, atsilygindamas už kažkokią paslaugą, bet parduotuvėse buvo grūstis. Ypač buvo apgulti degtinės ir tabako skyriai, nes visi ruošėsi Naujųjų metų sutikimui. Kai pagaliau baisiai apsikrovęs vyno ir gerų cigarų ryšuliais sugrįžo, buvo kažkur dingęs Kurtas, turėjęs jo laukti 'komendantūroje. Pagalvojęs, kad Kurtas bus nuėjęs į kaziną, kur jis turėjo merginą, todėl reikėjo ieškoti ir skambinti, visai nepaisant raštininko Jakobso atkaklių prašymų patvirtinti kažkokius skubius raštus.
— Kelis butelius nusinešk į namus,— pasakė pagaliau parsi-radusiam atgailaujančiu veidu Kurtui.— Vieną butelį gali pasiimti, išgersite su Margarita į mano sveikatą.
— Dėkui, pone oberleitenante,— pasitempė patenkintas Kurtas, nes jam vėl gerai nuskilo.
— Žiūrėk man, kad butas blizgėte blizgėtų.
— Savaime suprantama, pone oberleitenante,— stuktelėjęs užkulniais vikriai apsigręžė ir vos nesusidūrė su šturmbanfiu-reriu Bruneriu, kuris, kaip paprastai, netikėtai pasirodė tarpdury.
— Servus, Hansai. Reikia pasikalbėti. Girdėjai, kad partizanai mums iškrėtė bjaurų pokštą?
— Bandė,— atsakė Kliosas, pastumdamas jam kėdę.
— Po Naujųjų metų iškaršime jiems kailį. Iš visos gubernijos telkiame rezervus,— nesisėsdamas vaikščiojo Bruneris po kambarį, susidėjęs už nugaros rankas.
— Tad pasikalbėsime po Naujųjų metų,— nukirto Kliosas. Bruneris nustebęs pasižiūrėjo į jį, tarytum kažko laukdamas, dar kurį laiką stovėjo vidury kambario.
— Heil Hitler!—pagaliau pasakė nutęsdamas, bet išėjo tik tada, kai ant Klioso rašomojo stalo suskambo telefonas. Jei nebūtų išėjęs, būtų pastebėjęs, kaip keistai pasikeitė Klioso veidas.
— Oberleitenantas Kliosas? Kalba Edita Liauš,— išgirdo ragelyje. Pajuto, kaip sudrebėjo ranka.
— Valandėlę,— ištarė. Padėjo ragelį, nusišluostė išprakaitavusį veidą, užsirūkė papirosą ir tik tada, kai pajuto galėsiąs valdyti balsą, pasakė:
— Tai iš tiesų tu, Edita?
— Neklysti, Hansai, tai aš, nesitikėjai manęs? Aš irgi nesitikėjau, kad tave pamatysiu, ir būtent šiame mieste.
Paskui dar išgirdo, kad ji visiškai atsitiktinai sužinojo, jog jis čia, kad norėtų kuo greičiau su juo susitikti. Kliosas pri-tarinėjo, kad svajoja ją susitikti. Kur reikia įsiterpdavo, pasakė, kad atostogų metu trisdešimt šeštaisiais metais abudu buvo susitikę ir veikiausiai abudu smarkiai pasikeitė. Paskui, pats nežinodamas ką darąs, pasikvietė ją pas save vienuoliktą valandą vakaro, nurodė adresą, sutiko, galbūt su per dideliu entuziazmu, kad pasiimtų ir draugę, svajojančią su juo susipažinti. .. Daugelį kartų teko vis kartoti, kad džiaugiasi, kad tai tiesiog nuostabu atsitiktinai susitikti pusseserę (turbūt daugiau negu pusseserę,—pataisė Edita), kol pagaliau galėjo padėti ragelį ir apgalvoti susidariusią padėtį. Iš karto jam norėjosi bėgti, viską palikti ir bėgti. Paskui susitvardė. Aš gi į jį labai panašus, praėjo aštuoneri metai, neįmanoma, kad...
— Edita Liauš tai jaunesnioji tetos Hildos duktė,— matyt, pagalvojo balsu, nes jefreitorius Jakobsas nustebęs pasižiūrėjo į Kliosą. .
— Klausau, pone oberleitenante,— atgręžė į jį riebų bobišką veidą.
— Nieko, nieko.— Nuėjęs prie kabyklos apsivilko apsiaustą, net nesistengdamas slėpti suglumimą.
— Jūs turėjote, pone oberleitenante, perskaityti ir pareikšti savo nuomonę dėl šios instrukcijos projekto.— Jefreitorius palinko prie jo su smulkiam valdininkėliui būdinga nuolankumo ir atkaklumo išraiška.
— Kitais metais,— atsakė Kliosas, o jo šį atsakymą Jakobsas palaikė vykusiu pokštu. Kliosas turėjo išklausyti jo geriausius linkėjimus, trumpam įeiti į šefo kabinetą, išsakyti jam savo linkėjimus, pabučiuoti atkištą šefo sekretorės Fredos veiduką ir net nežvilgtelėjo į popierius, paskleistus ant jos rašomojo stalo, nes jo galvoje sukosi viena mintis: viską turiu žinoti apie Editą Liauš.
5
Į namus parėjo Kliosas pavargęs. Pamažu rakino savo kambarį, kuris jam vienam buvo pernelyg didelis. Kažkada prieš karą šiame bjauriame raudonų plytų name buvo amatų mokykla, o dabar buvusiose klasėse gyveno karininkai. Siame kambaryje, kur galima būtų nesunkiai apgyvendinti du būrius kareivių, iš pradžių Kliosas jautėsi nejaukiai, bet gana keistomis aplinkybėmis šį kambarį pamėgo. Vieną naktį jį pažadino beldimas į duris ir šauksmas: „Atidarykit, gestapas!"
Paskui pasirodė, kad tai buvo neįmantri Brunerio išdaiga. Įsibrovė su savo bendrais, ieškodamas alkoholio. Bet po poros sekundžių, prieš išsiaiškinant su Bruneriu,— pamėgo šį kambarį — dešimties metrų erdvė nuo durų iki lovos jam galėtų leisti pasiųsti į aną pasaulį porą gestapininkų, kol jie prieitų iki Klioso...
Nusiavė batus, nusimetė švarką ir atsigulė. Padarė viską ką galėjo — dabar keletas laukimo valandų. Pavyks ar nepavyks? Nemėgsta laukti. Paprastai tokiais atvejais jis, būdavo, atsigula ir miega. Šiandien buvo lengviau, nes ši diena, paskutinė 1944 metų diena, nepašykštėjo jam įspūdžių.
Turi pavykti. Tiek kartų pavyko — prieš užmigdamas spėjo pagalvoti.
Prižadino jį beldimas į duris. Prieš pasakydamas „Įeikite", prisiminė viską, apie ką galvojo prieš užmigdamas. Pusseserė Edita, vaikiškų žaidimų bendrininkė... jaunuoliška meilė... Tarpduryje pasirodė Kurtas.
— Berniūkštis atnešė nuo laikrodininko,— pasakė.
2
„tetą Zuzaną". Prieš einant į savo komendantūrą, reikėjo važiuoti į kitą miesto pakraštį, į intendantūros parduotuves, kur