— Dieve,— ištarė balsu,— netgi nepaklausiau, o gal jis vedęs.
Išgirdo, o gal jai tik pasirodė, kažkokį šiugždesį už lango. Pagalvojo, kad greičiausiai sugrįžo toji lenkė tarnaitė, ir nusprendė atiduoti Gretai savo konservus, kad apsaugotų tą vargšę, užguitą moterį nuo apkaltinimo vagyste. Ir tada pasigirdo dūžtančio stiklo džeržgėjimas, o netrukus tylą sutrikdė automato serija.
Staiga pabudusi Greta atsisėdo lovoje ir ėmė isteriškai klykti. Edita pašoko ir stengėsi prisiminti, kur pakabino diržą su dėklu, apgailestavo, kad nelaiko pistoleto po pagalve, kaip prieš tai čia gyvenusi moteris, kuriai pakriko nervai. Bet kol susirado ginklą, išgirdo už lango sunkius žingsnius, garsius patrulių šauksmus ir smūgius į duris.
— Luktelėkite,— ramiai pasakė Edita, užsimetė ant pečių apsiaustą, apsiavė batus ir tik tada priėjo prie durų. Būrelis išsigandusių kaimynų, apsirengusių panašiai kaip ir ji, suvirto į kambarį; kažkuris, vos peržengęs slenkstį, kalbėjo:
— Esu gydytojas, kam reikia suteikti pagalbą?
Kitas pasuko elektros jungiklį. Tiktai tada Edita pamatė: lova, kurioje ji turėjo miegoti ir nuo kurios, pabūgusi šalčior pabėgo pas Gretą, buvo įstrižai sukapota automato kulkų. Su-sverdėjo, bet dar spėjo pagalvoti:—„Kažkas norėjo mane nušauti",— o paskui prie savęs pamatė palinkusio vyro veidą, kuris sakėsi esąs gydytojas.
— Jau geriau, panele Liaus. Nieko neatsitiko, paprasčiausiai nualpote. Normali reakcija. Šokas.
Sausio pirmąją Kliosas atsikėlė vėlai, nusiskuto, suvalgė Kurto paruoštą kiaušinienę su šonine, pasikalbėjo su juo apie vakarykštį pobūvį. Vaikinas buvo laimingas, ištisą naktį išmiegojo prisiglaudęs prie savo apkūnios Margaritos, atnešė gabalą šokoladinio torto, kad paragautų ir ponas leitenantas („Ponas kapitonas"—pasitaisė, apie Klioso paaukštinimą irgi žinojo). Kliosas valgė tortą, girdamas Kurto merginos kulinarinius sugebėjimus; išgirdo, kad Kurtas nori su ja tuoktis, žinoma, laimėjus karą — skubiai įterpė ir pažvelgė į Kliosą, lyg norėdamas iš jo sužinoti, kada bus laimėtas karas. Paskui ėmė pasakoti Kliosui kasdienines paskalas, plintančias tarp tokių kaip Kurtas kareivių. Kliosas visuomet dėmesingai klausydavosi ir jau ne kartą iš to plepėjimo išlukšteno vertingą informaciją.
— Naktį ir vėl buvo banditų antpuolis,— pasakė Kurtas.— Šovė į merginas.
— Tikrai?—abejingai paklausė Kliosas.
— Gyveno netoli stoties, tame geležinkeliečių bendrabutyje. Viena tik ką vakar atvyko. Jūs man pasakykite, kaip galima apgyvendinti merginas parteryje?
— Palauk, palauk,— sunerimo kliosas,— tos merginos dirbo kariškoje krautuvėje?
— Ne,— atsakė Kurtas,— štabo telefonininkės.— Jūs veikiausiai jų nepažįstate. Viena iš jų, kuri čia nuo seniau, sukasi apie šturmbanfiurerį Brunerį,— pasakė mirktelėdamas.
Kliosas jau nebesiklausė. Greitai gėrė kavą, užsikąsdamas Margaritos iš kazino tortu, ji tikriausiai bus puiki žmona, jeigu, žinoma, ištekės, nelaukdama pergalės.
Vadinasi, buvo šaudoma į Editą. Kas? Negi Barteko susirūpinimas Kliosu taip toli siekė? Bijojo provokacijų. Ne, tai neįmanoma, neįmanoma, kad Bartekas imtųsi tokio žygio, nepasitaręs su Kliosu. Nebent būtų ką nors sužinojęs. Tik dabar prisiminė, jog nepaklausė Kurto, kaip tos merginos. Kliosą persmelkė mintis, kad galbūt Edita jau negyva.
— Išgąsčio iki kaklo,— kalbėjo Kurtas,— ir kas neišsigąstų? Bet, atrodo, abidvi gyvos ir sveikos.
— Ačiū dievui,— nuoširdžiai pasakė Kliosas. Apsirengė, išsiuntė Kurtą. Reikia pasimatyti su Barteku, bet pasimatymas numatytas tik vakare. Dienos metu negali eiti ir pas laikrodininką. O jeigu tai iš tikrųjų provokacija? Bet koks gi būtų jos tikslas? Nėra jokio ryšio tarp stebuklingo pusseserės Editos atsiradimo ir pasikėsinimo į jos gyvybę. Žinoma, jis privalo tučtuojau nueiti pas ją, tai bus artimo žmogaus, pusbrolio, natūralus reagavimas. Tačiau Kliosas jaučia, kad nueitų pas Editą netgi tada, jei nesiremtų tokiais samprotavimais. Jis iš tiesų nerimavo dėl Editos.
Greta dar miegojo, pasakė nepykstanti, kad pažadino, padrikai papasakojo vakarykštės nakties įvykius. Paskui nuėmusi antklodę, parodė apsvilintą paklodę.
— Mums pakeis kambarį, gyvensime trečiame aukšte.
Atsisakė išgerti su Greta kavos. Be to, Greta labai ir nesiūlė, šiandien jos koketavimas buvo išblėsęs.
Praėjo pro sargybinį šalia namo, perėjo įstrižai gatvę ir patraukė stoties link. Buvusios prekių stoties pastatuose buvo įrengta grupuotės štabo centrinė, kur budėjo Edita. Pasibeldęs išgirdo „prašau", kurį ištarė Edita, netgi neatsieukus nuo pulto, prikaišioto jungiklių. Tik po kiek laiko atsigręžė. Pamatė jį stovintį tarpduryje. Nesuklydo. Rūpinosi ja, o dabar, matydamas ją, negali iš džiaugsmo nė žodžio ištarti. Nusiėmusi nuo galvos ausines, žengė žingsnį link jo. Tada ir jis paėjo į priekį. Pusiaukelėje susitiko. Edita tylomis puolė jam į glėbį.
— Hansai,— kalbėjo,— gal tai ir kvaila, bet labiausiai per-sigandau dėl to, kad galėjau žūti ir niekad daugiau nepamatyti tavęs. Pergyvenai dėl manęs?
— Bijojau, Edita,— atsakė ir pajuto, kad jau seniai jam neteko taip nuoširdžiai kalbėti. Iš tiesų pergyveno dėl jos. Grįždamas naktį, atsisveikinęs su Brochu ir Šneideriu, bergždžiai stengėsi nustelbti jos veido bruožus mintimis apie jo laukiančius uždavinius. Jis nesistebėjo, kad patinka jam tariamoji pusseserė Edita. Per tuos ketverius metus jam patikdavo įvairios merginos, kadangi jis irgi patikdavo, bet šie reikalai paprastai baigdavosi be komplikacijų. Karas reikalauja tempų, o jis niekada nepasižymėjo ypatingais skrupulais, nėra padaręs skaistybės įžadų, pagalvodavo tokiais atvejais Kliosas, bet visuomet mokėjo ir tvardytis. Todėl nesibijojo, kad jam patinka Edita Liauš, o tiktai būgštavo, jog ji patinka visiškai kitaip. Paradoksalu, bet, galvodamas apie ją, nenorėjo taikyti „karo meto tempų", norėtų kuo ilgiau pratęsti laiką iki suartėjimo. Nors ir žinojo, kad tai neturi prasmės, kad viską reikia vertinti kaip paprastai, arba kuo greičiau baigti, nes privalo likti vienišas, juk nėra pasaulyje moters, kuriai galėtų patikėti savo paslaptį, bet šis atvejis buvo skirtingas.
Kliosas sėdėjo pas ją dar apie valandą. Kalbėjo apie įvairius reikalus, neužsimindami apie vakarykštę naktį. Edita su humoru pasakojo apie savo tarnybą, apie paskutinį savo viršininką, atkarų invalidą, įsimylėjusį ją iki ausų. Ji jau nebeminėjo prieš aštuonerius metus buvusios praeities, todėl Hansas buvo patenkintas. Nors šio pokalbio metu nė vienas iš jų nieko ypatingo nepasakė, bet abudu jautė, kad šis momentas, kai jam įėjus stovėjo be žado, prigludę vienas prie kito, jų gyvenime bus labai reikšmingas. Ruošdamasis išeiti, Kliosas šypsodamasis paklausė, ką ji vakar norėjusi pasakyti, bet jinai, užuot linksmai sureagavusi, atžariai atkirto, jog nieko. Paskui, tarytum norėdama užglostyti tą atžarumą, paklausė, ką jis veikiąs po pietų, nes ji esanti laisva ir mielai jį aplankytų.
— Edita,— paklausė Kliosas,— ar tai, ką norėjai man pasakyti, tavo nuomone, turi kokį nors ryšį su anais šūviais? Ar kartais nenumanai, kas galėjo į tave šauti?
— Liaukis!—beveik sušuko, o paskui paklausė:—Tad nenori, kad pas tave ateičiau? -
— Laukiu,— atsakė,— lauksiu tavęs, Edita,— ir siekė ją pabučiuoti, bet tuo metu suskambo telefonas, ir Edita, užsidėjusi ausines, turėjo sujungti korpuso štabą su kažkokia „Neužmirštuole3.
taip neerzina tardymui pakviestų žmonių, kaip šis, prieš užduodant pirmą klausimą, pasiruošimas rūkyti. Prieš jį sėdintis majoras Brochas buvo paraudusiomis akimis, matyt, šią naktį blogai išmiegojęs.
3
matu. Bruneris buvo senas patyręs gestapininkas, policijoje pradėjo tarnauti dar iki hitlerinių laikų, todėl žinojo, kad niekas