PRIEDAS D
Grafystės kalendorius
(1)Pomftis
OŠVENTIS 7 14 21 28
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
3 10 17 24 -
4 11 18 25 -
5 12 19 26 -
6 13 20 27 -
(2) Saulinėms
— 5 12 19 26
— 6 13 20 27
— 7 14 21 28
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
3 10 17 24 -
4 11 18 25 -
(3) Plūdras
— 3 10 17 24
— 4 11 18 25
— 5 12 19 26
— 6 13 20 27
— 7 14 21 28
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
(4) Žvaigždys
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
3 10 17 24 —
4 11 18 25 —
5 12 19 26 —
6 13 20 27 —
7 14 21 28 -
(5) Tripilis
— 6 13 20 27
— 7 14 21 28
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
3 10 17 24 -
4 11 18 25 -
5 12 19 26 -
(6) Priešvidis
— 4 11 18 25
— 5 12 19 26
— 6 13 20 27
— 7 14 21 28
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
3 10 17 24 PRIESSVASARIS
Vidurmetis (Viršdienė)
(7) Povidis
POVASARIS 7 14 21 28
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
3 10 17 24 -
4 11 18 25 -
5 12 19 26 -
6 13 20 27 -
(8) Vestmėnis
— 5 12 19 26
— 6 13 20 27
— 7 14 21 28
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
3 10 17 24 -
4 11 18 25 -
(9) Linksmėnis
— 3 10 17 24
— 4 11 18 25
— 5 12 19 26
— 6 13 20 27
— 7 14 21 28
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
(10) Žiembridis
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
3 10 17 24 —
4 11 18 25 —
5 12 19 26 —
6 13 20 27 —
7 14 21 28 —
(11) Kraumėnis
— 6 13 20 27
— 7 14 21 28
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
3 10 17 24 —
4 11 18 25 —
5 12 19 26 —
(12) Priešmetis
— 4 11 18 25
— 5 12 19 26
— 6 13 20 27
— 7 14 21 28
1 8 15 22 29
2 9 16 23 30
3 10 17 24 PRIF. SVASARIS
Metai visada prasidėdavo pirmąją savaitės dieną – šeštadienį, o baigdavosi paskutinę dieną – penktadienį. Vidurmečio Diena ir keliamaisiais metais būnanti Viršdienė savaitės dienų vardų neturėjo. Vasarvidyje prieš Vidurmečio Dieną einanti diena vadinosi Priešvasariu, o po jos – Povasariu. Diena prieš Naujuosius Metus vadinosi Prieššvenčiu, o po Naujųjų – Pošvenčiu. Viršdienė būdavo ypatinga šventė, tačiau Didžiojo Žiedo istorijai svarbiais metais jos nepasitaikė. Viršdienė buvo 1420-aisiais – puikaus derliaus ir nuostabios vasaros metais: nei knygose, nei pasakose niekas neatsimena linksmesnių švenčių nei tąmet.
Kalendoriai
Grafystės kalendorius truputį skyrėsi nuo mūsiškio. Metai, be abejo, truko tiek pat[29], mums, žmonėms, tai seni laikai, bet ne Žemei – tada ir dabar metai buvo panašūs. Metraščiuose parašyta, kad, dar būdami klajokliai, hobitai neturėjo savaičių, nors buvo „mėnesiai", apytikriai nustatomi pagal mėnulį.. Datos buvo neaiškios, o laiko skaičiavimas – netikslus. Pradėję kurtis vakarinėse Eriadoro žemėse, jie perėmė dunadanų skaičiavimą, kurį buvo išradę eldarai. Tačiau Grafystės hobitai įvedė keletą nereikšmingų pataisų. Šis kalendorius arba „Grafystės Metskaitis", kaip jį vadino, galiausiai buvo priimtas ir Bryliuje, tik ten pirmieji metai nebuvo skaičiuojami nuo Grafystės apgyvendinimo.
Senose istorijose ir pasakojimuose sunku surasti tikslių žinių apie tokius dalykus, kuriuos žmonės gerai žinojo ir laikė savaime suprantamais, pavyzdžiui, apie raidžių, savaitės dienų bei mėnesių pavadinimus, apie jų trukmę. Tačiau po Žiedo Karo kilo didelis susidomėjimas genealogija bei senovės istorija, tad Grafystės hobitai patikslino daugybę datų ir netgi braižė sudėtingas lenteles, rodančias jų metų skaičiavimo sistemos santykius su kitomis sistemomis. Neišmanau šių dalykų ir galėjau padaryti daug klaidų, tačiau svarbiausi GK 1418 ir 1419 metų įvykiai yra kruopščiai surašyti Raudonojoje Knygoje, todėl dėl tų laikų ir dienų abejoti neverta.
Savaime suprantama, kad Viduržemio eldarai, kurie, kaip sakė Semiumas, turėjo daugiau laiko, skaičiavo ilgesniais laiko vienetais, tad kvenų kalbos žodis „yen", reiškiantis „metai", iš tikrųjų reiškia 144 žmonių metus. Eldarai mėgo skaičiuoti šešetais ir tuzinais. Dieną jie vadino re, ji truko nuo saulėlydžio iki saulėlydžio. Yen turėjo 52 596 dienas. Labiau ritualiniais nei praktiniais tikslais eldarai skaičiavo ir šešių dienų savaites – „enąuie". Yen buvo 8 766 tokios nuolat skaičiuojamos enąuie.
Viduržemyje eldarai įsivedė dar ir saulės metus, astronomiškai vadinamus coranar - „saulės ratu". Tačiau kitur (ypač šiaurės vakarų žemėse) jie dar buvo vadinami loa - „augimu", mat elfai, kaip įprasta, atidžiai stebėdavo sezoninius augmenijos kitimus. Loa buvo padalintas į dalis, kurios galėjo būti laikomos ilgais mėnesiais arba trumpais metų laikais. Skirtinguose regionuose jie, be abejo, skyrėsi, bet hobitai pateikia žinių apie Imladriso Kalendorių. Siame kalendoriuje tokių „metų laikų" buvo šešetas, jų kveniški vardai tokie: tuile, laire, yavie, quelle, hrive, coire. Jie gali būti verčiami taip: pavasaris, vasara, ruduo, nykimas, žiema, sujudimas. Sindarų kalba jie buvo vadinami ethuil, laer, iavas, firith, rimu, echuir. „Nykimas" dar vadinosi lasse-lanta arba „lap-kričiu" o sindariškai – narbeleth, „saulėlaida".
Laire ir hrive turėjo po 72 dienas, o likusieji – po 54. Loa prasidėdavo nuo yestare, dienos tuoj po tuile, ir baigdavosi mettare, dieną tuoj po coire. Tarp yavie ir ąuelle buvo įterptos trys enderi arba „vidurinės dienos". Taigi metus sudarydavo 365 dienos, tačiau kas dvylika metų įjuos būdavo įterpiami „dvigubi" enderi, t.y. šešios dienos.
Kaip buvo elgiamasi su atsirandančiais netikslumais – neaišku. Jei metai tada buvo to paties ilgio kaip dabar, yen turėjo būti pora dienų per ilgas. Kad netikslumų būta, įrodo pastaba Raudonosios Knygos kalendoriuose, jog pagal „Rivendeilo Kalendorių" kas trečią yen paskutinieji jo metai buvo trumpinami trimis dienomis: tais metais nebūdavo įterpiami enderi, tačiau „mūsų laikais to nebebuvo". Apie kitų netikslumų taisymus įrašų nėra.
Numenoriečiai pakeitė tokią tvarką. Jie padalijo loa į trumpesnius vienodo ilgio periodus, palikę paprotį pradėti metus žiemos viduryje, kurio laikėsi šiaurės vakarų žmonės, iš kurių Pirmajame Amžiuje kilo numenoriečiai. Vėliau jie įsivedė septynių dienų savaitę, o dieną skaičiavo nuo saulėtekio (rytinėje jūroje) iki saulėtekio.
Numenoriečių sistema, naudota Numenore, Arnore ir Gondore iki karalių valdymo pabaigos, buvo vadinama Karaliaus Kalendoriumi. Paprasti metai turėjo 365 dienas. Jie dalijosi į dvylika astar arba mėnesių, iš kurių dešimt turėjo po 30 dienų, o du – po 31 dieną. Ilgieji astar buvo prieš ir po Vidurmečio, mūsiškai birželį ir liepą. Pirmoji metų diena vadinosi yestare, vidurinioji (183 diena) – loende, o paskutinioji – mettare, tos trys dienos jokiam mėnesiui nepriklausė. Kas ketvirti metai, išskyrus paskutiniuosius amžiuje (haranye), dvi enderi arba „viduriniąsias dienas" keitė loende.