Pilkųjų elfų kalba gimininga kvenijai, nes tai buvo kalba eldarų, kurie, atvykę prie Viduržemio krantų, neperplaukė Jūros, o apsigyveno Beleriando šalies pakrantėse. Jų karalius buvo Tingolas Pilkasis Apsiaustas iš Doriato. Žemės prieblandoje jų kalba pasikeitė, kaip keičiasi mirtingųjų kalbos, ir atitolo nuo užjūrio eldarų kalbos.
Tremtiniai, gyvenę tarp Pilkųjų elfų, kurių buvo daugiau, išmoko sindarų kalbos ir vartojo kasdieniam bendravimui, todėl ji tapo visų šioje istorijoje minimų elfų bei elfų valdovų kalba. Jie visi buvo eldarai, nors pavaldiniai priklausė žemesnėms giminėms. Kilmingiausia iš visų buvo Valdovė Galadrielė iš karališkosios Finarfino giminės, Finrodo Felegundo, Nargotrondo Karaliaus, sesuo. Tremtinių širdyse Jūros ilgesys niekada nenurimo. Pilkųjų elfų sieloje jis snaudė, tačiau kartą pabudęs irgi nebesiliaudavo.
Apie Žmones
Vestronas buvo žmonių kalba, nors praturtinta bei sušvelninta elfų. Pradžioje ja kalbėjo tie, kuriuos elfai vadino atanais arba edanais, „Žmonių Tėvais" – trys elfų draugų giminės, kurios Pirmajame Amžiuje persikėlė į vakarus, į Beleriandą, ir padėjo eldarams Didžiųjų Brangakmenių Kare su Tamsiąja Galia iš šiaurės.
Nuvertus Tamsiąją Galią, kuri buvo užtvindžiusi ir nusiaubusi didžiąją Beleriando dalį, elfų draugams kaip atlygis buvo suteikta malonė: jiems, kaip eldarams, buvo leista plaukti į vakarus už Jūros. Kadangi į Nemirtingąją Karalystę įžengti buvo draudžiama, žmonėms elfai paskyrė didelę salą – vakariausią mirtingųjų žemę. Ta sala vadinosi Numenoras („Vakarai"). Dauguma elfų draugų iškeliavo ir apsigyveno Numenore, ten jie tapo didūs ir galingi, žinomi jūreiviai, daugybės laivų valdovai. Jie buvo dailūs, aukšti ir gyveno tris kartus ilgiau nei Viduržemio žmonės. Tai buvo nume-noriečiai, Žmonių Karaliai, kuriuos elfai vadino dunadanais.
Dunadanai vieninteliai iš visų žmonių kalbėjo elfiškai, nes jų protėviai išmoko sindarų kalbos ir šitas žinias perdavė savo vaikams, kalbos beveik nepakeitę. Jų išminčiai taip pat mokėjo Aukštųjų elfų kveniją ir kėlėją aukščiau už visas kalbas: kveniškai jie pavadindavo šlovingas ir pagarbos vertas vietas, kveniški buvo daugumos kilmingų žmonių vardai[38].
Tačiau gimtąja numenoriečių kalba daugumoje vietų liko jų senoji žmonių kalba adunas. Prie jos vėliau grįžo išpuikę karaliai ir valdovai, f ic atsisakė elfų kalbos, išskyrus keletą tų, kurie išlaikė seną draugystę su elda-rais. Savo galybės metais numenoriečiai vakarinėse Viduržemio pakrantėse turėjo daug tvirtovių ir uostų, saugančių jų laivus. Vienas pagrindinių buvo Pelargiras netoli Anduino žiočių. Ten buvo kalbama adunu, į kurį įsimaišė daug žemesniųjų žmonių kalbos žodžių. Taip atsirado bendroji kalba, paplitusi pakrantėse tarp visų, turėjusių reikalų su numenoriečiais.
Po Numenoro Žlugimo Elendilas su išlikusiais elfų draugais grįžo į Viduržemio pakrantes šiaurės vakaruose. Ten jau gyveno daug numenoriečių ar žmonių, turinčių Numenoro kraujo, tačiau nedaug kas prisiminė elfų kalbą. Nuo pat pradžios dunadanų buvo žymiai mažiau nei žemesniųjų žmonių, tarp kurių jie gyveno ir'kuriuos valdė, būdami galingi, išmintingi bei ilgaamžiai. Todėl, kalbėdami su kitais žmonėmis ir plačių žemių valdymo reikalais, dunadanai vartojo bendrąją kalbą. Tačiau jie praturtino ją žodžiais, paimtais iš elfų kalbų.
Numenoriečių karalių laikais tokia pakylėta bendroji kalba plačiai paplito net tarp jų priešų, ja vis dažniau kalbėjo ir patys dunadanai, todėl Žiedo Karo metu elfų kalbą bemokėjo vos saujelė žmonių Gondore, o kasdien ja kalbėjo dar mažiau. Tokių žmonių daugiausia gyveno Minas Tirite, jo apylinkėse bei žemėse, pavaldžiose Dol Amroto princams. Vis dėlto beveik visi vietų ir žmonių vardai Gondore buvo elfiškos kilmės. Kai kurių žodžių kilmė pasimiršo, jie, be abejo, atėjo iš tų laikų, kai numenoriečių laivai dar neplaukiojo jūromis, pavyzdžiui, Umbaras, Arnachas, Erechas, kalnų vardai Eilenachas ir Rimonas. Forlongas buvo irgi nežinomos kilmės žodis.
Dauguma šiaurinėse vakariečių žemėse gyvenusių žmonių buvo kilę iš Pirmojo Amžiaus edanų ar jiems artimų giminių. Todėl jų kalbos buvo giminingos adunui ir vis dar buvo panašios į bendrąją kalbą. Tokios kilmės buvo žmonės iš Anduino aukštupio: beorningai ir Miško Tauta, gyvenusi vakarinėje Gūdžiosios Girios dalyje; dar toliau į šiaurės rytus – Ilgojo Ežero ir Deilo tautos. Iš žemių tarp Karoko (Uolavandenio) ir Džiugesio Upės kilo tauta, Gondore vadinta rohirimais, Žirgų Šeimininkais. Jie tebekalbėjo savo senąja kalba ir beveik visoms vietoms savo naujojoje šalyje suteikė naujus vardus. Save jie vadino eorlingais arba Ridermarko tauta. Tačiau šitų žmonių valdovai laisvai kalbėjo bendrąja kalba, nusižiūrėję į savo sąjungininkus Gondore, nes ten vestronas išlaikė grakštesnį, klasikinį stilių.
Visiškai svetima buvo Laukinių Dmadano Miško Žmonių kalba. Svetima arba labai nutolusi buvo ir dunžemiečių kalba. Tai buvo likučiai tų tautų, kurios praėjusiais amžiais gyveno Baltųjų Kalnų slėniuose. Dunharo Mirusieji buvo jų giminės. Tačiau Tamsiaisiais Laikais kai kurie jų pasitraukė į pietinius Ūkanotųjų Kalnų slėnius bei į tuščias žemes šiaurėje iki pat Pilkapių Kalvų. Iš jų kilo Bryliaus Žmonės. Jie greitai tapo Siaurinės Arnoro Karalystės pavaldiniais ir išmoko bendrąją kalbą. Tik Dunžemėje šios giminės žmonės vis dar laikosi senosios kalbos ir papročių – tai slapi tauta, nemėgstanti dunadanų ir nekenčianti rohirimų.
Apie jų kalbą knygoje neparašyta nieko, išskyrus žod\forgoilai, kuriuo jie vadino rohirimus (sakoma, jis reiškė „šiaudagalviai"). Dunžemė ir dunze-miečiai yra rohirimų sugalvoti vardai, todėl nėra jokio ryšio tarp dėmens dun šiuose žodžiuose ir Pilkųjų elfų žodžio Dun - „Vakarai".
Apie hobitus
Grafystės ir Bryliaus hobitai aprašomais laikais jau tūkstantį metų kalbėjo bendrąja kalba. Jie naudojosi ja savaip – lengvai ir nerūpestingai, nors labiau išsimokslinę prireikus galėjo pašnekėti ir taisyklingiau.
Apie hobitų kalbas jokių įrašų nėra. Senaisiais laikais jie, atrodo, visada kalbėjo žmonių kalbomis, šalia kurių ar tarp kurių gyveno. Įžengę į Eriadorą jie greitai išmoko bendrąją kalbą, o apsigyvenę Bryliuje senąją jau buvo pamiršę. Tai veikiausiai buvo Anduino aukštupio žmonių kalba, gimininga rohirimų kalbai, nors pietiniai kupriai[39] prieš atsikeldami į šiaurę Grafystėn, kalbėjo berods dunžemiečiams gimininga kalba.
Frodo laikais dar buvo aptinkama šių kalbų pėdsakų vietovardžiuose ir tikriniuose varduose — jie buvo labai panašūs į žodžius, paplitusius Deile bei Rohane. Labiausiai į akis krito dienų, mėnesių ir metų laikų pavadinimai, taip pat keletas panašių žodžių (kaip matomas ir smialas), kurie irgi buvo plačiai vartojami. Hobitų vardai buvo ypatingi, atėję iš senų laikų.
Habitais Grafystės gyventojai vadino visą savo tautą. Žmonės vadino juos miškavaikiais, o elfai – perianatais. Žodžio habitas kilmė beveik pamirš-ir Smygolas yra žmonių gyvenusių apie Džiugesio Upę kalbos žodžiaita. Tačiau atrodo, jog taip pūdkailiai su kupriais vadino tvirtapėdžius, o tikslesnė žodžio reikšmė išliko Rohane – holbytla, „olų rausėjas".
38
Pavyzdžiui, kveniški vardai yra