Apie kitas tautas
Entai. Seniausi Trečiojo Amžiaus gyventojai buvo onodrimai arba enydai.
Entas – tai jų vardo forma Rohano kalba. Senaisiais laikais jie buvo pažįstami su eldarais. Šiai tautai entai priskiria ne tiek savo kalbą, kiek troškimą kalbėti. Jų sukurta kalba buvo nepanaši į visas kitas: lėta, skambi, tęstinė, su daugybe pakartojimų, sakytum banguota. Jai savitumo teikė be galo ir krašto kartojami balsiai, kurių ilgumas bei intonacija nuolat kito – tokių sąskambių netgi eldarų menestreliai nesugebėjo perteikti raštu. Sava kalba entai kalbėjo tik tarpusavyje, tačiau jiems nereikėjo jos slėpti, nes niekas kitas negalėjo jos išmokti.
Patys entai buvo labai gabūs kalboms, greitai jų išmokdavo ir niekada nepamiršdavo. Jie mėgo eldarų kalbas, o užvis labiau – senąją Didžiųjų elfų kalbą. Keisti žodžiai ir vardai, kuriuos, anot hobitų, vartojo Medžiabarzdis, yra elfiški arba entų įpročiu sujungti elfų kalbos dėmenys[40]. Kai kurie buvo kveniški, pvz., Taurelilomea-tumbalemorna Tumbaletaurea Lomeanor. Tai būtų galima išversti taip: „Miškassudaugšešėlių-gilusslėnisjuodas Gilusslėnismiškaisapaugęs Niūrišalis". Čia Medžiabarzdis norėjo pasakyti apytikriai: „Giliuose miško slėniuose slypi juodas šešėlis". Kai kurie žodžiai yra sindariški, pvz., Fangornas, „medžio barzda", arba Fimbretilė, „lieknas bukas".
Orkai ir Juodoji Kalba. Tiems šlykštiems padarams vardą sugalvojo rohirimai, o kitos tautos jį pasiskolino. Sindarų kalba jis tariamas orch. Labai panašus yra ir Juodosios Kalbos žodis uruk, nors juo dažniausiai buvo vadinami tik didieji orkų kariai, tuo metu pasipylę iš Mordoro ir Izengardo. Mažesnieji padarai uruk-hajų buvo vadinami snaga – „vergais".
Pirmuosius orkus sukūrė Tamsioji Šiaurės Galia Senaisiais Laikais. Sakoma, kad jie neturėjo savos kalbos – ką galėdami pasiėmė iš kitų kalbų ir pakeitė, kaip jiems patiko. Tačiau jie sukūrė tik bjaurų žargoną, vos tinkamą bendrauti, nebent keiktis ir įžeidinėti. Šie pykčio kupini padarai, ne-kentę net savo padermės, greitai priperėjo tiek bjaurių tarmių, kad kiekviena gentis ar gyvenvietė turėjo po savą, todėl skirtingos gentys orkų kalba nesusikalbėdavo.
Todėl Trečiajame Amžiuje bendravimui tarp genčių orkai vartojo bendrąją kalbą. Daugeliui senųjų genčių, vis dar gyvenusių šiaurėje ir Ūkanotųjų Kalnų papėdėse, vestronas jau seniai buvo gimtoji kalba, tačiau jų lūpose ji skambėjo ne geriau nei orkų kalba. Jų žargonu tark, „Gondoro žmogus", buvo sutrumpintas kveniškas žodis tarkil, bendrojoje kalboje reiškęs Numenoro kilmės žmogų. Sakoma, kad Juodąją Kalbą Tamsiaisiais Laikais sukūrė Sauronas, norėdamas, kad visi jo tarnai kalbėtų viena kalba, tačiau jam nepavyko. Iš Juodosios Kalbos kilo daug žodžių, kurie Trečiajame Amžiuje plačiai paplito tarp orkų, pvz., ghash „ugnis". Po pirmojo Saurono nuvertimo seną šios kalbos formą pamiršo visi, išskyrus Nazgulus. Sauronui vėl pakilus, ji vėl tapo Barad Duro ir Mordoro kapitonų kalba. Įrašas ant Žiedo buvo senąja Juodąja Kalba, o Mordoro orko keiksmažodis buvo iš kasdienės orkų kalbos, vartotos Tamsiosios Tvirtovės kareivių – jų kapitonas buvo Grišnakas. Ta kalba sharku (Šarkis) reiškia „senas žmogus".
Troliai. Trolis yra sindariško žodžio torog vertinys. Pačioje pradžioje, Senųjų Laikų prieblandoje, tai buvo buki, nerangūs padarai, susikalbėję ne geriau nei žvėrys. Tačiau Sauronas pasinaudojo jais, išmokęs to trupučio, ką jie galėjo išmokti, ir padaręs juos klastingesnius. Todėl troliai susikūrė varganą puskalbę, nusižiūrėję nuo orkų, o vakarinėse žemėse akmens troliai kalbėjo primityvia bendrąja kalba.
Trečiojo Amžiaus pabaigoje Gūdžiosios Girios pietuose ir Mordoro kalnuose atsirado iki tol nematyta trolių rūšis. Juodąja Kalba jie buvo vadinami olog-hajais. Niekas neabejojo, kad juos sukūrė Sauronas, tačiau niekas nežinojo iš ko. Vieni manė, kad tai ne troliai, o milžiniški orkai, tačiau olog-hajai kūno sudėjimu ir elgesiu buvo nepanašūs net į pačius didžiausius orkus, už kuriuos buvo žymiai didesni ir stipresni. Jie buvo troliai, kupini savo šeimininko blogio valios: žiaurūs padarai, stiprūs, vikrūs, negailestingi, klastingi ir tvirtesni už akmenį. Ne taip kaip senieji Prieblandos troliai, jie galėjo ištverti saulės šviesą tol, kol juos palaikė Saurono valia. Jie šnekėjo nedaug ir tik Juodąja Barad Duro Kalba.
Nykštukai. Nykštukai yra ypatinga rasė. Apie jų keistą atsiradimą, apie tai, kuo jie panašūs į žmones bei elfus ir kuo nuo jų skiriasi, pasakoja Silmarilionas. Tačiau apie tai žemesnieji Viduržemio elfai nieko nežinojo, o vėlesnės žmonių legendos sumišo su prisiminimais apie kitas tautas.
Nykštukai – tvirta, ištverminga rasė. Jie uždari, darbštūs, ilgai atsimena nuoskaudas (bet ir dėkingumą), myli akmenį, brangakmenius, tuos dalykus, kurie įgauna formą amatininko rankose, o ne būna patys sau. Iš prigimties jie nėra blogi, vos keletas nykštukų sava valia yra tarnavę Priešui, kad ir ką pasakotų žmonės. Senovėje žmonės troško nykštukų turtų bei jų rankomis sukurtų dirbinių, todėl tarp šių rasių būta nesantaikos.
Tačiau Trečiajame Amžiuje daugelyje vietų žmonės ir nykštukai artimai draugavo. Kai buvo sunaikinti jų senieji namai, nykštukai daug klajojo, dirbo ir prekiavo. Jiems buvo įprasta išmokti kalbas tų tautų, tarp kurių gyveno. Tačiau slapta (skirtingai nuo elfų, tos paslapties nykštukai neatskleisdavo net artimiausiems draugams) jie kalbėjo keista savąja kalba, beveik nepakitusią per daugelį amžių. Tai buvo labiau legendų nei lopšio kalba – nykštukai ją globojo ir saugojo kaip praeities turtą. Nedaug kam iš kitų tautų pavyko ją išmokti. Šioje istorijoje ji minima tik vietovardžiuose, apie kuriuos Gimlis pasakojo savo bendražygiams, ir kovos šūkyje, kurį jis sušuko Hornburgo apgultyje. Tai nebuvo paslaptis – nuo pasaulio pradžios tas šūkis skambėjo daugelyje kovos laukų. Baruk Khazad! Khazad ai-menu! - „Nykštukų kirviai! Nykštukai puola!"
Paties Gimlio bei jo giminės vardai yra šiaurinės (žmonių) kilmės. Savo slaptų, „vidinių", tikrųjų vardų nykštukai nėra atskleidę nė vienam kitos rasės atstovui. Tų vardų jie nekaldavo net ant antkapių.
40
Išskyrus tuos atvejus, kai hobitai bandė aprašyti trumpesnius entų murmesius ir šūksnius.