— Tikriausiai šis grobis jai pasirodė sausokas, — pratarė Mišelis, stengdamasis pražioti gyvatės nasrus. Šiam tikslui teko griebtis replių. Išmontavę ratą įsitikinome, jog plokščiojo padaro skrandžio sultys pasižymi neįtikėtina galia: guma jau susiraukšlėjo, o protektorius aplink dūrio vietą išnyko be pėdsako.
— Atleiskite, — pratarė Mišelis, pasigręždamas į plokščiosios gyvatės liekanas. — Nežinojau, madam, kad jūs galite virškinti kaučiuką!
Nuvažiavome tolyn, riedėdami vidutiniu dvidešimt penkių-tris— dešimties kilometrų per valandą greičiu. Kelis kartus mėginau pasukti į kairę, bet tenai vis dar tyvuliavo pelkė. Naktis praėjo ramiai. Tiktai kitą dieną, po trijų spartaus važiavimo valandų, galų gale įstengėme pakeisti kryptį. Aplink po senovei šnarėjo pilka žolė, retsykiais pasitaikydavo krūmokšnių, kelis kartus teko apvažiuoti griovius. Judėjome link kalnų, stūksančių ties horizonto linija.
Dešimtą valandą oras subjuro, o kai sustojome užkąsti, lietus negailestingai čaižė diuralio stogą. Pavalgėme, neišlipdami iš mašinos. Tuo tarpu lietus virto liūtimi, matomumas visai suprastėjo, ir aš nusprendžiau palaukti.
Pravėrėme langus, įsileisdami gryno oro, ir įsitaisėme kas kur — vieni ant gultų, kiti aplink stalą. Aš pusiau gulom tysojau ant priešakinės sėdynės, Mišelis su Martina sėdėjo ant slenksčio tarp kabinos ir priekabos. Tingiai čiurleno pašnekesys. Mudu su Mišeliu dūmijome pypkes, likusieji traukė cigaretes. Kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka kaime išliko didelės tabako atsargos, be to, vienas gyventojas „atsigabeno” nedidelį tabako lauką tad dabar auginome jį patys, nesibaimindami valdininkų sankcijų.
Lietus pliaupė septyniolika valandų iš eilės ir, pasak budinčiųjų, nesiliovė nė akimirkai. Kai prabudome ryte, vis dar lijo, nors ir nebe taip stipriai. Visą lygumą užliejo vanduo, tankios puvenos lėtai siurbė drėgmę. Mišelis pamėgino pajudinti šarvuotį iš vietos; sunkvežimiukas užbuksavo, bet paskui ėmė ristis, atsargiai didindamas greitį.
Trečiosios dienos pabaigoje pažymėjau, kad pravažiavome jau šešis šimtus penkiasdešimt kilometrų ir pastebimai priartėjome prie kalnų. Vietovė keitėsi: dabar aplink rikiavosi kalvų grandinės, nu— drykusios iš pietvakarių į šiaurės rytus. Tarp dviejų tokių grandinių man pavyko padaryti labai svarbų atradimą.
Jau vakarėjo. Sustojome rausvos molingos kalvos papėdėje — čia neaugo netgi žolė. Pasičiupau automatą, išlipau iš sunkvežimio ir iškeliavau pasivaikščioti. Ėjau neskubėdamas, retsykiais dirsteldamas į dangų ir mąstydamas apie tai, ar Telo planetoje galima taikyti žemiškosios geologijos dėsnius. Kai jau galvojau gausiąs teigiamą atsakymą ore man pasivaideno kažkas keista, nepaaiškinama, tačiau labai pažįstama. Sustojau. Priešais plytėjo nedidelė riebaluota pelkė, apžėlusi skurdžia augmenija: iš vaivorykštine plėvele aptraukto vandens tik šen bei ten styrojo rusvos, tarsi surūdijusios žolės kuokštai. Iš netikėtumo net pašokau: nuo pelkės dvelkė nafta!
Priėjau arčiau. Ten, kur pelkė nežymiai įsigraužė į krantą, į paviršių veržėsi dujų burbuliukai. Nuo žiebtuvėlio ugnies jie lengvai įsiliepsnodavo, bet tai dar nieko nereiškė — paprastos pelkių dujos taip pat dega. Betgi vaivorykštinė plėvelė… Pagal visus požymius čia buvo naftos ir, regis, nelabai giliai. Ištyrinėjau vietovę. Molis, iš kurio sudaryta kalva, šioje vietoje perėjo į tamsų skalūną, o už šimto metrų nuo pelkės skalūno klodas rėmėsi į balto kalkakmenio skardį. Visi sprūdžio požymiai! Mažumą sunerimau. Po sprūdžio nafta galėjo išsilieti paviršiuje — tuomet santalka būtų prarasta, — bet galėjo ir pasilikti kažkur visai negiliai. Kad ir kaip ten būtų, viena neabejotina: naftos Telo planetoje yra, ir mes vienaip ar kitaip įstengsime ją išgauti.
Maršrutiniame žemėlapyje uoliai pažymėjau šią vietą, ir mes vėl leidomės į kelią iš pietų aplenkdami kalnų grandinę, tiksliau pasakius, aukštas kalvas, kadangi nė vienos aukštis neviršijo aštuonių šimtų metrų. Tai buvo klintinė grandinė, matyt, atsiradusi visai neseniai: erozijos pėdsakai dar beveik nepastebimi. Viename atskilusiame luite aptikau kriauklę, panašią į žemiškąjį brachiopodą. Vadinas, Telo planetoje, neskaitant bekaulių hidrų, gyvena ar gyveno būtybės su tvirtu šarvu.
Augmenija kaip buvo, taip ir liko skurdi bei monotoniška: pilka žolė bei pilkšvai žali „medžiai”, tiksliau pasakius, paprasčiausi krūmai. Kai sustodavome poilsiui, Vandalis paversdavo stalą laboratorija ir palinkdavo prie mikroskopo, tačiau jam iki šiol nepavyko ap tikti nieko sensacinga. Augalų ląstelės tokios pat, kaip ir Žemėje, neskaitant to fakto, jog daugelis turėjo viso labo vieną branduolį. Visi augalai buvo bežiedžiai: jie dauginosi sporomis, kaip Žemėje paleozojaus eroje.
Išsyk už kalvų grandinės išvydome galingą kalnagūbrį su snieguotomis viršūnėmis. Centrinis atrodė ypač šauniai! Gigantiška jo apimtis stulbino akį. Stebėtinai taisyklingos geometrinės formos kalnas stūksojo lygumoje milžinišku kūgiu — didingas, juodas it naktis, pasidabinęs akinama sniego kepure. Jį pavadinome Tamsos viršukalne.
Dabar važiavome juodojo milžino link. Mišelis mikliai apskaičiavo jo aukštį ir net švilptelėjo iš nuostabos:
— Oho! Ne mažiau kaip dvylika tūkstančių septyni šimtai metrų!
— Dvylika? Vadinas, jis aukštesnis už Everestą…
— Taip, daugiau nei trim kilometrais.
— Bet kodėl gi taip gerai matyti viršūnė? Juk ji turėtų būti aukščiau debesų?
— Nes debesų dabar kaip tik nėra. Ir apskritai jie Telo planetoje, regis, reti svečiai. Užtat kai susirenka!.. Atmeni užvakarykščią liūtį?
— Ko gero, lietūs čia ne tokie reti, kaip manai. Be jų visa ši augmenija jau seniai būtų žuvusi.
Be jokių nuotykių riedėjome Tamsos viršukalnės link, kol visai netikėtai radome beveik neįveikiamą kliūtį. Visureigis ėmė riedėti nuožulniu šlaitu, ir apačioje, plataus slėnio dugne, išvydome upę. Jos krantuose žėlė į medžius panašūs augalai: iš visko, ką regėjome iki šiol, dar niekas taip nepriminė žemiškųjų medžių. Kai kurie netgi žydėjo, ir jų žiedelius Vandalis palygino su kai kurių pli— kasėklių piestelėmis.
Tačiau kaipgi persikelti per upę? Ji nebuvo labai plati, vos poros šimtų metrų, tačiau gili ir srauni, sklidina juodo klaikaus vandens. Gimtojo krašto atminimui pavadinau ją Dordone. Vargu ar veržliuose jos vandenyse galėjo gyventi hidros, bet dėl viso pikto reikėjo būti budriems.
Nusprendėme važiuoti prieš srovę, vildamiesi aptikti tinkamesnę vietą perkėlai, ir vakarop visiškai netikėtai pasiekėme upės ištakas: jau ganėtinai gili ir vandeninga srovė veržėsi iš po krūmokšniais apaugusios kalkakmenio atbrailos. Buvo nelengva suvaldyti šarvuotį, neleisti jam nusprūsti nuo to uolėto tilto, užversto stam biomis nuolaužomis ir išraižyto grioviais, tačiau galiausiai mums visgi pavyko. Kitame krante nusileidome kiek žemiau ir pasukome jau tiesiai link Tamsos viršukalnės.
Kažkokios regėjimo apgaulės dėka mums rodėsi, jog ši viršukalnė šliejasi prie kalnagūbrio, nors iš tiesų ji vieniša stūksojo lygumoje toli priešais likusius kalnus. Monolitiniame milžino kūne spindėjo bazaltas ir juoda lava — dar vienas nesenos vulkaninės veiklos požymis. Skystos lavos paprastai išlygina šlaitų nelygumus, kol galiausiai pačios ima eižėti bei irti.
Plačios sustingusio vulkaninio stiklo — obsidiano — čiurkšlės leidosi link pačios kalno papėdės. Priėjau prie vienos tokios čiurkšlės — nė neįtardamas, kad čia manęs lauks stulbinantis radinys. Ant atbrailos gulėjo krūva obsidiano skeveldrų. Viena jų patraukė mano dėmesį. Atrodė, kad nuolaužai dirbtinai suteikta lauro lapo forma. Lygiai tokius pat strėlių antgalius gamino mūsų tolimi žemiškieji protėviai soliutrė[3] epochoje.