— Tikriausiai tau pasivaideno, — tariau, vėl guldamas į patalą.
— Paklausyk, štai ir vėl!..
Įsiklausiau: išties, apačioje girdėjosi kažkokie balsai.
— Niekai! — sumurmėjau snūsdamas ir ramiai išlemenau pusiau pamirštus žemiškus žodžius: — Paprasčiausiai pamiršau išjungti radiją…
Ir tuomet mano sapnas išgaravo it nebuvęs.
— Velniai rautų, kas gi gali mus kviesti tokiu metu?
Kūlvirsčia nusiritau laiptais ir puoliau prie imtuvo. Lempos degė, tačiau eteris tylėjo. Per langą regėjau dangų, nusėtą žvaigždėmis; ko gero, mėnuo jau nusileido. Ir ūmai iš garsiakalbio nuskambėjo balsas:
— Here is WA, calling New Washington… Here is WA, calling New Washington…[6]
Tyla. Ir vėclass="underline"
— Here is WA…
Garsas buvo labai aiškus. Matyt, transliuojanti stotis kažkur netoliese.
— Paklausyk! — vėl tarė Martina.
Apmiriau, sulaikydamas kvapą. Tolumoje kažkas tyliai dūzgė.
— Nejau lėktuvas?
Pribėgau prie lango. Tarp žvaigždžių lėtai šliaužė mažutėlaitis žiburėlis. Puoliau prie aparato ir ėmiau karštligiškai sukioti rankenėles, stengdamasis surasti transliacijos bangą
— WA, WA. Who are you? — šaukiau į siųstuvą laužyta anglų kalba. — Who are you?
Galiausiai aptikau reikiamą bangą.
— WA. Who are you? Here New France![7]
Išgirdau slopų šūksnį ir atsakymą puikia prancūzų kalba:
— Kalba WA lėktuvas. Kur jūs esate?
— Stačiai po jumis. Žiūrėkite, lauke įžiebsiu šviesą.
Dabar lėktuvas sukosi viršum mūsų galvų.
— Matau jūsų žiburius. Naktį leistis neįmanoma, mes atskrisi— me vėliau. Kiek jūsų ir kas esate?
— Maždaug keturi tūkstančiai, visi prancūzai. O jūs?
— Lėktuve septyni, o Naujajame Vašingtone — vienuolika tūkstančių amerikiečių, prancūzų, kanadiečių ir norvegų. Neišjunkite šios bangos. Mes jus iškviesime.
— Ar ilgai skrendame?
— Dešimt valandų. Išskridome į žvalgybą. Dieną sugrįšime pas jus, o dabar lekiame į pietus. Nekvieskite mūsų, bet lai kas nors visąlaik budi prie imtuvo. Netrukus susisieksime su Naujuoju Vašingtonu. Nuoširdžiai džiaugiamės, kad čia esame ne vieni. Iki greito pasimatymo!
Ir balsas vėl ėmė kartoti šaukinius.
— Here is WA!
Netrukus prasidėjo dvišalis pokalbis anglų kalba, kurią prastai supratau. Matyt, pilotas pranešė apie mus.
Nepajėgdami nusėdėti namuose, nuskubėjome žadinti mano brolio, Lui ir Breforo, kurie gyveno visi drauge vos už šimto metrų nuo mūsų namelio. Paskui ištraukėme iš lovų Mišelį, Menarą visus Tarybos narius ir galiausiai sukėlėme visą miestą. Naujiena plito žaibo greičiu. Paskambinau net į Port Leoną ir, pranešęs apie lėktuvą įsakiau paspartinti „Temerero” — „Narsiojo” — įrengimo darbus. Mes vos įstengėme sulaukti aušros.
Ryte Kobalt Sičio gyventojai pradėjo ruoštis lakūnų sutikimui. Nenorėdami pasišiukšlinti, išvalėme didelę kietos dirvos aikštelę ir išdėliojome baltą strėlę, nurodančią vėjo kryptį. Tada grįžau prie imtuvo, kur budėjo Martina.
— Na, ką?
— Kol kas nieko.
— Juk mums negalėjo prisisapnuoti!
Lėtai praslinko dar dvi varginančio laukimo valandos. Apie imtuvą susirinko visa minia. Mano darbo stalą prie kurio net Martina nedrįsdavo prisiliesti, be ceremonijų nustūmė į šalį, nubraukė popierius, tačiau man buvo vis vien. Tas pat vyko ir merijoje, kur stovėjo toks pat siųstuvas-imtuvas. Ir staiga:
— VA kviečia Naująją Prancūziją! VA kviečia Naująją Prancūziją!
— Naujoji Prancūzija klauso! Kalbėkite!
— Mes skrendame virš žemyno šalia ekvatoriaus. Sugedo du varikliai. Matyt, grįžti nebeįstengsime. Ryšys su Naujuoju Vašingtonu nutrūko. Jus girdime labai prastai. Jei žūtume, štai Naujojo Vašingtono koordinatės: 41°32′ šiaurės platumos, 62°12′ vakarų ilgumos…
— Kur esate dabar?
— Maždaug aštuoni laipsniai šiaurės platumos ir dvylika laipsnių vakarų ilgumos.
— Ar turite ginklų?
— Taip. Kulkosvaidį ir šautuvus.
— Pasistenkite nusileisti. Mes jus surasime. Sugaišime (mintyse skubiai paskaičiavau) maždaug dvidešimt ar dvidešimt penkias dienas. Gyvūnų, panašių į raganosius, mėsa valgoma. Tik neragaukite nepažįstamų vaisių.
— Griežtai taupant atsargas, jų mums pakaks trisdešimčiai dienų. Leidžiamės, trečiasis variklis taip pat gęsta.
— Saugokitės hidrų! Svarbiausia — neprisileiskite jų arti!
— Kas tos hidros?
— Skraidančios dėlės. Jei pamatysite, patys suprasite. Šaudykite į jas iš apačios!
— Aišku. Leidžiamės į lygumą tarp labai aukštų kalnų ir jūros. Iki greito…
Transliacija nutrūko. Mes laukėme, tramdydami tolydžio augantį nerimą. Kažkur tenai, už šešių suvirš tūkstančių kilometrų nuo mūsų, septynetas narsuolių kovėsi su mirtimi. Praėjo gera valanda, ir tik tada mūsų garsiakalbis atgijo vėclass="underline"
— Nusileidome sėkmingai. Lėktuvas smarkiai apgadintas, tačiau mes visi gyvi. Nelaimei, turėjome išpilti beveik visą benziną o mūsų akumuliatoriai gerokai išsikrovę. Todėl tik retsykiais siusime savo šaukinius, kad jūs neiškryptumėt iš kelio. Baigiau.
— Kai leisimės į kelią, pranešime. Susisieksime su jumis kiekvieną dieną tuo pačiu Žemės laiku. Dabar devynios valandos trisdešimt septynios minutės. Laikykitės! Iki pasimatymo.
Tučtuojau išvykau į Port Leoną, kur ant bangų jau sūpavosi
„Temereras”. Tą pačią dieną j į ir išbandėme. Tai buvo nedidelis keturiasdešimt aštuonių metrų ilgio ir penkių metrų pločio laivelis su keliamąja viso labo šimto keturiasdešimties tonų galia. Du galingi dyzeliniai demontuotos gamyklos varikliai įgalino jį išvystyti dvidešimt penkių mazgų greitį. Plaukdamas vidutiniu dvylikos mazgų greičiu, „Temereras” su turimomis degalų atsargomis galėjo įveikti dešimt tūkstančių mylių. Įvertinus kuklias mūsų galimybes, jis buvo tikras laivų statytojų šedevras!
„Temererą” apginklavome sunkiuoju dvidešimties milimetru kulkosvaidžiu, o kadangi pastarajam liko nebedaug šovinių, pridėjome dar ir raketinę artileriją. Nuo didvyriško mūšio su hidromis laikų iš esmės patobulinome šį ginklą. Laivo priekyje bei paskuigalyje stovėjo sudvejinti kreipiantys įrenginiai, nuo kurių vienu metu galėjo pakilti keturios raketos, sveriančios po dvylika kilogramų: jos stebėtinai taikliai numušdavo taikinį penkių kilometrų atstumu. Palei bortus išsidėstė lengvesnių raketų atramos — šios „mažylės” kliudydavo taikinį septynių kilometrų atstumu.
Paskubomis išmėginome laivą (nuplaukėme juo iki Dordonės žiočių ir atgal), o tada įsakiau sukrauti į jį maisto atsargas bei šaudmenis.
Įgulą sudarė dvylika žmonių. Šturmanu paskyriau Mišelį, vyriausiuoju mechaniku — Bironą. Penketas kitų jūreivių kadaise tarnavo laivyne, gi aš pats mažu buriniu bičiulio laiveliu triskart perplaukiau Viduržemio jūrą ir šiaip ne taip įsisavinau laivo vairavimo pagrindus.
Pasiėmėme mažą specialiai įrengtą sunkvežimiuką — sumažintą mūsų ištikimojo šarvuočio kopiją aprūpintą radijo siųstuvu.
„Temereras” lėtai nuplaukė upe. Kai pasiekėme Dordonės žiotis, pasiunčiau šaukinius; lėktuvo įgula trumpai atsiliepė. Ir štai mūsų laivas vėl sūpavosi ant bangų — mes išplaukėme į vandenyną.
Nutolę nuo kranto, pasukome į pietus. Pakrantėje plytėjo plokščia lyguma, apėjusi aukštomis žolėmis. Keli ssvisai, kurie apsilankė šioje slvipams priklausančioje teritorijoje ir sugebėjo pargrįžti atgal gyvi, pasakojo, kad tokia stepė driekiasi toli į žemyno gilumą ir siekia kalnagūbrį, tačiau iš jūros tų kalnų neįžiūrėjome.