Tėvas čiulpė savo neuždegtą pypkę, kurios kote susikaupęs nikotinas skleidė šleikštų gargantį garsą.
– Kur įtrūkimas?
– Rūsio sienoje.
– Ar tu jį matei?
– Taip, patikrinau. Galėtume paimti kokį nors vamzdelį arba ką nors panašaus ir patvarkyti juos dar šią naktį. Tik reikės panaikinti savo pėdsakus sniege, ir niekas nieko nesuuos.
– Sakai, jie išvažiavo apsipirkti?
– Jie važiuoja kiekvieną ketvirtadienį.
– Ir tu galėtum man parodyti tą plyšį?
Džeris negalėjo patikėti, kad tėvas kalba rimtai. Jis vis labiau ir labiau jaudinosi trypčiodamas ant cementinių grindų ištirpusio sniego balutėse.
– Kodėl tu leidiesi į tokias kalbas? – paklausė motina. – Jis ir taip patrakęs.
– Noriu pamatyti tą plyšį, – pasakė susimąstes tėvas, kildamas nuo kėdės ir kruopščiai kimšdamas pypkę. Paskui apsivilko paltą ir užsimaukšlino skrybėlę.
Lipdamas paskui tėvą iš rūsio, Džeris atsisuko, džiugiai žvilgterėjo į mane ir į motiną.
– Ar jie juos nužudys? – pasiteiravau motinos.
– Tavo tėvas jau niekuo manęs nebenustebintų. Ničniekuo.
– Tu manai, kad jis galėtų taip pasielgti?
– Kaip?
– Nužudyti juos.
– Tėvas net medžių neįstengia apgenėti. Jis tik taukšti meistras, o visi jo plepalai reiškia ne daugiau negu bezdalų gargėjimas vonioje.
Man nepatiko, kad motina taip kalba. Ji vis pasakodavo man apie namą su bokštu, iš kurio matėsi laukai ir miškas, apie ten prabėgusią jos vaikystę. Moteriai, užaugusiai baltame name, nedera kalbėti apie bezdalus.
Tą naktį Džeris lovoje man pašnibždėjo:
– Reikalas pajudėjo.
– Ką turi galvoje? Kad eisite jų žudyti?
– Tėvas nusišypsojo kaip Češyro katinas, kai parodžiau jam tą plyšį.
– Kas tas Češyras?
– Katinas, kvaily.
– Kuo katinas skiriasi nuo Češyro?
– Išsivalyk ausis. Gal tada per gamtos pažinimo pamokas išmoksi ko naujo, pavyzdžiui, kaip pasigaminti nuodų.
Įsivaizdavau, kaip į virtuvę prasismelkus dujoms apsijuosusi prijuoste suklumpa ponia Teilor. Ji stovi prie viryklės ir kepa žuvį. Tada krenta be sąmonės, užsidega riebalai. Ugnis metasi ant užuolaidų, ir akimirksniu viskas paskęsta liepsnose. Ponui Teilorui skaitant laikraštį iš burnos iškrinta cigaretė. Jeigu akylai stebėčiau jų namą, galėčiau tuo momentu išlaužti duris ir išnešti ponią Teilor į kiemą.
Mintyse matavau, ar ji didelė moteris, ir nutariau, kad prireikus galėčiau ją ištempti laukan. Bet tuomet jau būtų per vėlu išgelbėti poną Teilorą. Atsigavusi jo žmona apkabintų mane ir prapliuptų verkti.
Besiartinantis Teilorų šeimos sunaikinimas neatrodė toks baisus.
– Turiu eiti pas gydytoją paskiepyti Tomą, – pasakė motina, kai mudu su Džeriu sugrįžome iš mokyklos. – Džeri, eime kartu. Turiu šį tą nupirkti, padėsi man nešti pirkinius.
– Kodėl ne Deivas?
– Tu stipresnis.
Džeris linktelėjo nutaisęs supratingą veido išraišką ir priminė, kad nuskusčiau bulvių, o paskui jas išvirčiau.
Nekenčiau bulvių. Rudenį tėvas nupirko jų šimtą svarų maišais, o vasarį daigai ėmė skverbtis pro maišų audinį. Kai sandėliuke rinkau bulves, atsidarė durys ir įžengė tėvas. Jo batai buvo snieguoti. Rūsyje dar nebuvo įrengtų atskirų patalpų. Stovėjau kaip stovėjęs vienintelėje vietoje, kur iš tiesų galėjau pasislėpti, ir jį stebėjau.
– Mesk tas bulves ir eik su manimi, Deivai. Paskubėk.
Mane gąsdino tėvo gebėjimas nujausti. Bijojau, kad jis neįžvelgtų mano maištingų minčių.
Duris atidarė ponia Teilor. Pypkė tėvo kišenėje vis dar rūko. Retkarčiais dūmų debesėliai ištrūkdavo ir plaikstydavosi aplink kišenės atvartą, tarytum viduje būtų buvęs veikiantis motoriukas. Nusiėmęs skrybėlę jis nusišypsojo, rodydamas savo pageltusius dantis. Ponia Teilor nuėjo pakviesti vyro.
– Uosk, – sušnabždėjo tėvas. – Ką užuodi?
– Kepenėles ir svogūnus.
– Teisingai, – pasakė jis ir, ponui Teilorui priėjus prie durų, nusišypsojo.
– Bėda su namu, – pareiškė tėvas, rodydamas į plyšį. – Pamačiau ir pagalvojau, – gal pasakyti?
– Taip, matau, plyšys. Pasakysiu rangovui ir, kai oras atšils, jis užlopys. Labai ačiū.
– Lopymas nepadės.
– Kaip suprasti?
– Trys šiltesnės dienos ir blokai jau pajudės. Blogi pamatai. O kai prasidės tikras pavasaris, plyšys dar labiau išsiplės. Pajudės pamatai, pajudės ir sienos. Pajudės sienos, pradės lūžti durys ir langai, ims krypti stogas. Labai blogai. Brangu taisyti. Liepk rangovui viską atkasti. Aš jį prižiūrėsiu, pasirūpinsiu, kad darbą atliktų gerai.
– O mes rudenį pievelę įsirengėme, – sušuko ponia Teilor, stovėdama už durų. – Šį pavasarį norėjau užveisti sodą.
Paskui juos palikome ir sugrįžome į savo rūsį.
– Išvirk bulvių, o aš išvirsiu sriubos.
Tėvas be garso švilpavo. Negalėjau suprasti, kuo taip džiaugiasi.
– Kaimynais pasirūpinta, – paskelbė jis, kai tik susėdome valgyti, ir įniko srėbti sriubą nedidelio samčio dydžio šaukštu, kurį buvo atsivežęs iš Europos.
Džeris sustingo.
– Tu tai padarei be manęs?
– Žinoma. Tai – ne vaikų darbas.
Džeris trenkė ant stalo šaukštą. Tėvas papasakojo, kas nutiko.
– Išprašyti jį laukan buvo, lyg traukti ožį už ragų. Jis pradėjo pasakoti, kad rangovas ateis ir viską sutvarkys, bet aš pažįstu žmogų, kuris dirbo pas tą rangovą ir bankrutavo. Ponui Teilorui teks pakloti – net nežinau – ko gero apie šešis šimtus dolerių už tokį darbą, o pinigų jis neturi.
– Jis tau taip sakė?
– Ne, bet aš supratau. Pasakyk jai, Deivai.
– Ką pasakyti? – sumikčiojau.
– Kartais stebiuosi, ko jus mokykloje moko? Ką jie valgė?
– Kepenėles su svogūnais.
– Kokias kepenėles?
Kvailai spoksojau į jį.
– Kiaulienos kepenėles1. Tai reiškia, kad jie neturi nė skatiko. Visus pinigus išleido asfaltui ir žolei. Reiks pataupyti, kad galėtų sutvarkyti pamatus. Prireiks metų ar dvejų. Na, žinoma, jeigu statybų inspektorius nepamatys ir neprivers darbų imtis tuojau pat.
Motina uždėjo savo ranką ant tėvo rankos ir ėmė kvatotis.
Tą vakarą čiuožykloje Džeris buvo paniuręs, įsivėlė į dvejas muštynes. Pakeliui į namus tarė:
– Man tai nepatinka. Kaip galime būti tikri, kad viskas klosis taip, kaip numatė tėvas? Jeigu tas inspektorius vėl pas mus ateis, sutvarkysiu šitą reikalą savaip.
Teko laukti dar kelias savaites, kol kovo pabaigoje atėjo atodrėkis. Ir kaip buvo sakęs tėvas, plyšys pono Teiloro sienoje padidėjo.
Balandį jau turėjome lentų, kurias sukrovėme kiemo gale, ir keletą kubinių metrų plytų. Tėvas dažnai švilpaudavo, o mama, kai pasitaikydavo šiltų dienų, ir Tomą išnešdavo saulėje pasišildyti.
Tą pavasarį Vestone tiktai Džeris vaikščiojo paniuręs.
KAILINIAI
Daugybė pavojų tykojo ir apleistuose obelynuose, ir už jų – niekieno žemėje tarp artėjančių priemiesčių ir besitraukiančio kaimo. Susirengę išmušti paskutinį langą kokioje apleistoje troboje, sutrūnijusioms grindims neatlaikius jų svorio, berniūkščiai galėjo nusisukti sprandus. Upelių ir kūdrų paviršius žėrėjo vaivorykštės spalvomis nuo tepalų, besisunkiančių iš purvo prarytų prakiurusių statinių. Žinoma atvejų, kai berniūkščiai, sumanę įsiropšti į nuotekų vamzdžius prie Hamberio upės gaudyti žiurkių, dingdavo kaip į vandenį.
– Tik neprasidėkite su valkatomis, – perspėdavo motina, kai dar buvo sveika ir kalbėjo.
Tačiau mudviem su Džeriu valkatos žadino smalsumą. Neatsispyrę pagundai, bandydavome paspoksoti į juos iš arčiau. Tie slapūs žmonės, spiesdavęsi būreliais, visuomet būdavo kažkur netoli horizonto, ir kai tik mes prieidavome arčiau, jie pradingdavo. Kad jų vis dėlto būta, rodydavo tarsi nepagaunamų gyvūnų pėdsakai: teberusenantys laužai, tuščios skardinės, cigarečių nuorūkos ir ruginės butelis, ištuštintas taip kruopščiai, kad mes nebeišvarvindavome nė lašo. Ruginės net kvapo nebūdavo – giliai kvėpdavome iš trumpo jos kaklelio, bet ničnieko neužuosdavome.
1
Tuo laiku Kanadoje kiaulienos kepenėlės buvo pigiausias mėsiškas maisto produktas, laikytas daugiau šunų pašaru negu žmonių maistu.