…sergant dantų ėduonimi į ertmę įkišus vatos gumuliuką, pamirkytą keturių procentų kokaino tirpale, skausmas iškart atlėgsta.
Ne, pamaniau, tai ne tavo pruderie, kaip ir visi tavo tautos apipjaustytieji esi apsėstas sekso, tik stengiesi tai užmiršti. Vos tik toji Marta paklius į tavo purvinas letenas, kažin ar nepridarysi jai krūvos žydukų ir ar persidirbusi nesusirgs ji džiova…
Tuo tarpu Froidas tęsė:
— Visa bėda, kad pabaigiau savąsias kokaino atsargas ir dabar grimztu į melancholiją, seniau daktarai būtų sakę, kad man išsiliejo tulžis. Pirmiau galėdavau nusipirkti Merck ar Gehe kompanijų gaminamų preparatų, tačiau jie nebegauna tinkamos žaliavos ir buvo priversti nutraukti gamybą. Šviežius lapus galima apdoroti tik Amerikoje ir geriausi yra Detroito Parke-Davis kompanijos produktai: tirpesni, tyros baltos spalvos, kvapnūs. Turėjau atsargų, bet čia, Paryžiuje, nė nežinau, ko galėčiau paprašyti padėti.
Žinančiam visas Mobero aikštės ir jos apylinkių paslaptis šie žodžiai skambėjo it kvietimas į puotą. Pažinojau tipelių, kuriems tereikėjo užsiminti apie kokainą ar net apie deimantus, liūtų iškamšas arba vitriolio krežinę, ir jau kitą dieną viskas pristatyta, tik nereikia klausti, iš kur jie tai gavo. Man kokainas yra nuodai, pamaniau, ir mielai padėsiu tam žydui nuodytis. Todėl nuraminau daktarą Froidą taręs, kad po kelių dienų parūpinsiu jam nemažas jo pamėgtojo alkaloido atsargas. Žinoma, Froidas neabejojo, kad mano veiksmai bus nepriekaištingi.
— Matot, — tariau, — mes, antikvarai, pažįstam visokiausių žmonių.
Tai niekaip nesisieja su mano problema, bet paaiškina, kodėl galiausiai suartėjom ir pradėjom šnekučiuotis. Froidas buvo iškalbus ir linksmas, gal klydau, ir jis nebuvo žydas. Su juo pokalbis mezgėsi geriau nei su Buru ir Būro, mudu kaip tik kalbėjomės apie jų eksperimentus, ir čia užsiminiau apie Diu Morjė pacientę.
— Kaip manote, ar tokią ligonę galima išgydyti Buru ir Būro magnetais? — paklausiau.
— Mielas bičiuli, — atsakė man Froidas, — tirdami savo pacientus per daug svarbos suteikiam fiziniam aspektui, užmiršdami, kad liga greičiausiai esti psichinės kilmės. O jei ligos prigimtis psichinė, tai reikia gydyti sielą, ne kūną. Dažniausiai tikroji trauminės neurozės priežastis yra ne fizinis sužalojimas, paprastai nedidelis, o pirminė psichinė trauma. Argi kartais smarkiai susijaudinę nealpstame? Taigi tam, kuris domisi nervų ligomis, svarbiausia ne tai, kaip alpstama, o koks jaudulys alpimą sukėlė.
— Bet kaip sužinoti, koks gi buvo tas jaudulys?
— Mielas bičiuli, matot, jei isterijos simptomai akivaizdūs, kaip minėtosios Diu Morjė pacientės, tuomet hipnozė dirbtinai gali sukelti panašius simptomus, ir mes galėsime atskleisti pirminę traumą. Tačiau kitų pacientų patirtys buvo tokios nepakeliamos, kad jie sąmoningai jas ištrynė, lyg paslėpė tolimiausiame savo sielos kamputyje taip giliai, kad net hipnozė jų nepasiekia. Kita vertus, kodėl mūsų protas užhipnotizuotas turėtų būti guvesnis nei būdraudamas?
— Tuomet niekada nesužinosim…
— Nereikalaukit iš manęs aiškaus galutinio atsakymo, nes čia jums išsakau dar neturinčias baigtinės formos mintis. Kartais pasvarstau, kad tas gelmes galima pasiekti tik sapnuose. Jau senovėje žinota apie pranašišką sapnų galią. Manau, jei ligonis galėtų kalbėtis, ilgai kalbėtis, diena iš dienos, su žmogumi, kuris mokėtų jį išklausyti, gal net papasakotų ką susapnavęs, pirminė trauma galėtų netikėtai iškilti į paviršių ir išaiškėti. Anglai tai vadina talking cure[19]. Gal ir jums taip yra nutikę, kai kam nors pasakodamas apie praeities įvykius staiga atsiminėte smulkmenas, kurias buvote užmiršęs arba manėte užmiršęs, nors jūsų protas jas saugojo kokiame slapčiausiame vingyje. Manau, kuo išsamiau stengsitės jas atkurti, tuo didesnė tikimybė, kad išnirs epizodas, sakyčiau, net koks nereikšmingas faktas, niuansas, turėjęs tokį nepakeliamai trikdantį poveikį, kad sukėlė Abtrennung, Beseitigung[20], nerandu tinkamo žodžio, angliškai sakyčiau removal; kaip prancūziškai sakoma, kai pašalinamas koks organas… une ablation? Taigi vokiškai teisingiausia būtų sakyti Entfernung[21].
Štai ir išlindo žydas, pamaniau. Regis, tuo metu jau buvau kiek pasidomėjęs įvairiais žydų sąmokslais ir tos tautos planu savo vaikus padaryti daktarais bei vaistininkais, kad galėtų kontroliuoti krikščionių ir kūnus, ir protus. Jei būčiau ligonis, norėtum, kad tau atsiduočiau ir viską išsipasakočiau, net ir tai, ko nežinau, o tu užvaldytum manąją sielą? Blogiau nei nuodėmklausys jėzuitas, su juo bent kalbėčiausi pro groteles ir sakyčiau ne tai, ką manau, o tai, ką daro visi ir kas nusakoma kone formaliais, vienodais žodžiais: vogiau, paleistuvavau, negerbiau tėvo ir motinos. Tave išduoda kalba, kalbi apie amputaciją, lyg norėtum apipjaustyti mano smegenis…
Bet tuo metu Froidas prapliupo juoktis ir užsisakė dar vieną alaus.
— Tik nepriimkit visų mano kalbų už gryną pinigą. Jos tėra svajoklio fantazijos. Grįžęs į Austriją vesiu, o šeimai išlaikyti turėsiu atidaryti medicinos kabinetą. Tuomet išmintingai naudosiuos hipnoze, kaip mane mokė Šarko, ir nesmalsausiu po savo pacientų sapnus. Aš ne pitija. Tik pamaniau, gal Diu Morjė pacientei padėtų truputis kokaino.
Taip baigėsi tas pokalbis, mano atmintyje palikęs blankų pėdsaką. Dabar atsiminimai apie jį grįžta, nes galiu atsidurti jei ne Dianos, tai beveik normalaus tik dalį atminties praradusio žmogaus padėtyje. Jau nekalbu, kad Froidas dabar nežinia kur, nieku gyvu nesirengiu iškloti savo gyvenimo ne tik žydui, bet ir doram krikščioniui. Dėl savo amato (kokio?) turiu už pinigus pasakoti kitų istorijas ir visomis pastangomis vengti pasakoti savąsias. Tačiau galiu jas papasakoti sau pačiam. Atsiminiau, Buru (ar Būro) sakė, kad esama eremitų, kurie užsihipnotizuoja žiūrėdami į bambą.
Todėl nutariau rašyti šį dienoraštį, nors ir nenoriai, kuriame pats sau papasakočiau savo praeitį, po truputį, kiek pajėgiu sugrąžinti ją atmintin, net ir visai nesvarbius dalykus, kol iškils tas (kaip jį vadina?) trauminis elementas. Vienas pats. Noriu pasveikti pats, neatsiduodamas į pamišusių moterų gydytojų rankas.
Prieš pradėdamas (nors kaip tik vakar jau pradėjau) dar norėčiau nueiti į Montorgėjaus gatvę chez Philippe, kad susikurčiau tai savitaigos formai reikalingą nuotaiką. Ramiai atsisėsčiau, ilgai tyrinėčiau valgiaraštį, kuriame surašyta, kas patiekiama nuo šeštos vakaro iki pusiaunakčio, ir užsisakyčiau sriubos à la Crecy, plekšnę su kaparėlių padažu, jautienos filė ir langue de veau au jus[25], o desertui — vyšnių likerio šerbeto bei pyragaičių, o viską užgerčiau dviem buteliais senojo burgundiško.
Tuo metu jau būtų išmušę pusiaunaktį ir apmąstyčiau naktinį valgiaraštį: leisčiau sau pasilepinti vėžlienos sriuba (atsiminiau tokią skanią, nusiklausytą iš Diuma, Vadinasi, pažinojau Diuma?), lašiša su svogūnėliais ir artišokais su Javos pipirais, o baigčiau romo šerbetu ir angliškais pikantiškais pyragaičiais. Paryčiais dar būčiau pasidovanojęs skanėstų iš rytinio valgiaraščio, taigi, soupe aux oignons[26], kokia tą akimirką mėgaudavosi Halių krovikai, ir džiaugęsis, kad galiu būti toks pat apkiautėlis kaip ir jie. Paskui, kad ryte nebūčiau apsnūdęs — labai stiprios kavos, o kaip pousse-cafè gurkšnelį konjako su vyšnių degtine.