Neslėpsiu, jausčiausi kiek apsunkęs, bet nurimusios dvasios.
Deja, šio saldaus malonumo negalėjau sau leisti. Neturiu atminties, pamaniau, o jei restorane sutiksiu ką nors, kas mane pažintų, o aš neatpažinsiu? Kaip turėčiau elgtis?
Dar svarsčiau, kaip turėčiau elgtis su tais, kurie gali apsilankyti mano krautuvėje. Su tuo tipu, atėjusiu Bonfua testamento, ir ta sene su ostijomis susitvarkiau, bet galėjo ir nepavykti. Ant durų pakabinau kortelę užrašęs: „Savininkas grįš po mėnesio“, nesuprasi, nei kada tas mėnuo prasideda, nei kada baigsis. Kol paaiškės kas nors daugiau, reikia pasislėpti namuose ir išeiti tik nusipirkti maisto. Gal man visai pravartu pabadauti; ką gali žinoti, gal tai, ką dabar patiriu, sukėlė kokia nors besaikė puota, kurią sau leidau… kada? Tą liūdnai pagarsėjusį dvidešimt pirmosios vakarą?
Be to, norėdamas perkratyti praeitį turėčiau, kaip sakė Būro (ar Buru?), stebeilytis į savo bambą, o prikimštu pilvu ir būdamas apkūnus tiek, kiek man priklauso pagal amžių, turėsiu mėginti atsiminti spoksodamas į veidrodį.
Tiesą pasakius, pradėjau dar vakar, kai sėdęs prie šito rašomojo stalo ėmiau rašyti nesustodamas, nesiblaškydamas, tik retkarčiais ko užkąsdamas ir gerdamas — tą tai be jokio saiko. Geriausia šiuose namuose — puikus vyno rūsys.
4
SENELIO LAIKAI
1897 metų kovo 26 diena
Mano vaikystė. Turinas… Kalva kitapus Po upės, aš balkone su mama. Paskui mamos nebeliko, tėvas verkė sėdėdamas balkone priešais kalvą, leidosi saulė, o senelis kalbėjo, kad tokia Dievo valia.
Su motina kalbėdavau prancūziškai, kaip ir kiekvienas geros kilmės pjemontietis (čia, Paryžiuje, prancūziškai kalbu taip, lyg tos kalbos būčiau išmokęs Grenoblyje, kur ji švaresnė, ne tokia, kaip paryžiečių babil[27]). Nuo pat vaikystės jaučiausi labiau prancūzas nei italas, kaip nutinka visiems pjemontiečiams. Todėl prancūzai man atrodo nepakenčiami.
Vaikystėje senelis man buvo artimesnis už tėvą su motina. Nekenčiau motinos, kuri išėjo manęs neperspėjusi, tėvo, kuris nepajėgė jai sutrukdyti, Dievo, kad tokia buvo jo valia, ir senelio, nes jam atrodė normalu, kad tokia Dievo valia. Tėvas visada būdavo kur nors kitur — kūrė Italiją, kaip pats sakydavo. Paskui Italija jį sunaikino.
Senelis. Džovanis Batistas Simoninis, Savojos kariuomenės karininkas, ją metė, jei gerai atmenu, užėjus Napoleonui, Florencijoje įstojo į Burbonų kariuomenės gretas, o kai ir Toskana perėjo Bonaparto valdžion, tapo atsargos kapitonu ir kupinas nuoskaudų sugrįžo į Turiną.
Gumbuota nosis — mat sėdėdamas jam ant kelių matydavau tik nosį. O ant veido jausdavau seilių lašelius. Jis buvo tas, kurį prancūzai vadina ci-devant — besiilgintis l’Ancien Regime, nesusitaikęs su revoliucijos piktadarybėmis. Jis nesiliovė mūvėjęs culottes — blauzdos buvo dar tvirtos, — žemiau kelių susegtas aukso sagtimi, lakuotų batų sagtys irgi buvo auksinės. Juoda liemenė, juodas švarkas ir juodas kaklaryšis jam suteikė dvasininko išvaizdą. Nors pagal senųjų laikų elegancijos taisykles derėjo nešioti ir pudruotą peruką, senelis jo atsisakė taręs, kad pudruotais perukais dabinosi ir tokie niekšai kaip Robespjeras.
Niekada taip ir nesupratau, ar jis buvo turtingas, bet mėgdavo skaniai pavalgyti. Iš vaikystės su seneliu pirmiausia atmenu bagrta caoda, ant žarijų krosnelės verdantį molinį indą, kuriame aliejuje spirgėjo ančiuviai, česnakai su sviestu, kur būdavo mirkomi dagiai (prieš tai išmirkyti šalto vandens ir citrinų sulčių vonelėje; kiti laikydavo juos piene, bet ne senelis), šviežios ar keptos paprikos, balti garbanotų kopūstų lapai, topinambai, labai minkšti žiediniai kopūstai arba (nors, pasak senelio, tai buvo vargetų maistas) virtos daržovės — svogūnai, burokėliai, bulvės ar morkos. Valgydavau noriai ir daug, o seneliui patiko matyti, kaip tunku (sakydavo meiliai) nelyginant paršelis.
Taškydamasis seilėmis senelis man aiškindavo savo tiesas:
— Mano berniuk, revoliucija mus pavertė bedieviškos valstybės vergais, dar nelygesniais nei anksčiau, brolius pavertė priešais, Kainais. Turėti per daug laisvės blogai, negerai turėti ir viską, ko užsigeidžiama. Mūsų tėvai buvo vargingesni ir laimingesni, nes liko prie gamtos. Šiuolaikinis pasaulis mums davė garą, teršiantį laukus, mechanines stakles, palikusias be darbo daugybę vargšų, o jų išausti audiniai daug prastesni nei kadaise. Savo valiai paliktas žmogus yra per daug blogas, kad būtų laisvas. Truputį jam reikalingos laisvės turi užtikrinti valdovas.
Tačiau labiausiai jis mėgdavo kalbėti apie abatą Baruelį. Atsimenu vaikystę ir kone matau abatą Baruelį, tarsi gyvenantį mūsų namuose, nors jau seniai numirusį.
…kone matau abatą Baruelį, tarsi gyvenantį mūsų namuose, nors jau seniai numirusį.
— Matai, berniuk, — girdžiu kalbantį senelį. — Revoliucijos beprotybei sujaukus visas Europos tautas, pasigirdo balsas, kad revoliucija buvo ne kas kita, kaip paskutinis naujausias tamplierių surengtas pasaulinis sąmokslas prieš sostą ir altorių, kitaip tariant, prieš karalių, ypač prieš Prancūzijos karalių, bei Švenčiausiąją Motiną Bažnyčią… Tai buvo abato Baruelio, praėjusio amžiaus pabaigoje parašiusio Memoires pour servir à l’histoire du jacobinisme[28], balsas…
— Seneli, kuo čia dėti tamplieriai? — klausdavau, nors tą istoriją mokėjau atmintinai, bet turėjau suteikti seneliui progą dar sykį pašnekėti mėgstama tema.
— Berniuk, tamplieriai buvo galingas riterių ordinas, kurį Prancūzijos karalius sunaikino siekdamas pasisavinti turtus, o daugumą jų pačių sudegino ant laužo. Tačiau išlikusieji susibūrė į slaptą ordiną, kurio tikslas buvo atkeršyti Prancūzijos karaliui. Išties, kai iš po giljotinos nusirito karaliaus Liudviko galva, kažkoks nepažįstamasis užlipo ant pakylos ir iškėlęs tą vargšę galvą sušuko: „Žakai de Molė, už tave atkeršyta!“ O Molė buvo didysis tamplierių magistras, karaliaus paliepimu sudegintas atokiausiame Paryžiaus Sitė salos kyšulyje.
— Kada gi tas Molė buvo sudegintas?
— Tūkstantis trys šimtai keturioliktaisiais.
— Bet, seneli, paskaičiuokim, juk tai beveik penki šimtai metų iki revoliucijos. Kaip tamplieriams tuos penkis šimtus metų pavyko slapstytis?
— Jie įsiliejo į senąsias katedrų statytojų gildijas, iš tų gildijų kilo anglų masonai, o taip jie vadinasi todėl, kad laikė save free rnasons, kitaip tariant, laisvaisiais mūrininkais.
— Kam mūrininkams revoliucija?
— Baruelis atskleidė, kad tamplierius ir laisvuosius mūrininkus užvaldė ir sugadino Bavarijos iliuminatai! Siaubinga sekta, sukurta tokio Vaishaupto, kiekvienas jos narys pažinojo tik savo tiesioginį vyresnįjį ir nieko nenumanė nei apie aukščiausius vadus, nei apie jų užmačias, o sektos tikslas buvo ne tik sunaikinti sostą ir altorių, bet ir sukurti visuomenę be įstatymų ir moralės, visas jos turtas būtų buvęs bendras, taip pat ir moterys, teatleidžia man Dievas, kad pasakoju tokius dalykus berniukui, bet juk reikia pažinti Šėtono pinkles. Su Bavarijos iliuminatais dvejopais saitais buvo susieti ir tie, kurie neigė bet kokį tikėjimą, sukūrusieji tą pasibjaurėtiną „Enciklopediją“, kalbu apie Volterą, d'Alamberą, Didro ir visus tuos, kurie iliuminatų pavyzdžiu Prancūzijoje skelbė Švietimo amžių, Vokietijoje — Nušvitimo, arba Apšvietos, amžių, ir kurie galiausiai, slapta susirinkę parengti karaliaus nuvertimo, įkūrė Jakobinų klubą — jo pavadinimas kaip tik ir kilęs iš Žako de Molė vardo. Štai koks sąmokslas sukėlė Prancūzijos revoliuciją!