– Žinoma, – atsakau. – Kodėl gi ne, po velnių.
– Norėčiau tau parodyti vietą, kur gimė mūsų tauta.
Prieš išeidamas dar užmetu akį į minią. Atvyko Liusė. Ji viena baro gale, vilki lengvą juodą suknelę. Susijaudinusi nusišypso, pakelia ranką, galiu matyti blogai nuskustą juodą plotą jos pažastyje. Ant drabužių ryškėja prakaito dėmės, jos gražios rankos nusėtos uodų įkandimais. Galvoju, kad turėčiau pasilikti, tačiau kojos neša mane iš klubo.
Visi trys susigrūdame į juodą diplomatų BMW. Aš su Barbaru dalijuosi užpakalinę sėdynę, viceprezidentas vairuoja. Kasa de Kampo ir La Romanijos beprotybė lieka už mūsų, netrukus viskas ima kvepėti perdirbamomis nendrėmis. Keliai tamsūs – turiu omeny, visiškai jokių sušiktų šviesų – automobilio žibintuose lyg biblinė rykštė sklando vabalų spiečiai. Siunčiame ratu konjaką. Aš su viceprezidentu, pagalvoju: „Kas per šūdas?“
Viceprezidentas kalba apie dienas, praleistas šiauriniame Niujorke, Barbaras irgi kalba. Jo kostiumas susiglamžęs, cigaretę laikanti ranka dreba. Tikras sušiktas apsauginis. Pasakoja man apie savo vaikystę San Chuane, šalia sienos su Haičiu. Liborijos kaimą.
– Norėjau būti inžinieriumi, – sako, – norėjau statyti mokyklas ir ligonines savo pueblo47.
Nesiklausau jo; galvoju apie Magdą, apie tai, kaip tikriausiai niekada daugiau neberagausiu jos chocha48.
Išlipę iš automobilio keberiojamės šlaitu aukštyn, braunamės pro krūmus, guineo49 ir bambukus, uodai ryja mus taip, lyg būtume pagrindinis dienos patiekalas. Barbaras turi milžinišką žibintuvėlį – tamsos naikintoją. Viceprezidentas keikiasi mindamas taką ir vis kartoja, kad jau turėtų būti kažkur čia ir kad štai ką jis gauna po tiek laiko, praleisto savo poste. Tik tuomet pastebiu, kad Barbaras laiko didžiulį automatą ir jo rankos jau nebedreba. Jis nežiūri nei į mane, nei į viceprezidentą, klausosi. Nebijau, tačiau viskas darosi pernelyg keista.
– Koks čia ginklas? – paklausiu kasdieniškai.
– AP-90.
– Kas per velnias?
– Iš seno padaryta nauja.
„Puiku, – galvoju, – filosofas.“ Tuo metu viceprezidentas šūkteli mums. Paėjėju arčiau ir pamatau jį stovint virš duobės. Žemė raudona. Boksitas. Duobė juodesnė už bet kurį mūsų.
– Čia – Jagua urvas, – praneša viceprezidentas giliu, pagarbiu balsu, – vieta, kur gimė Taínos50.
Kilsteliu antakį:
– Maniau, jie iš Pietų Amerikos.
– Čia kalbam mitologiškai.
Barbaras nukreipia žibintuvėlį gilyn į urvą, tačiau tai ne ką tepadeda.
– Norėtum pamatyti, kas viduje? – paklausia manęs viceprezidentas.
Numanau, kad turėjau atsakyti „taip“, nes Barbaras paduoda man žibintuvėlį, jiedu griebia mane už kojų ir nuleidžia galva žemyn į duobę, iš kišenių išbyra monetos. Bendiciones51. Beveik nieko nematau, tik keistų spalvų sudūlėjusias urvo sienas. Girdžiu viceprezidentą šaukiant man žemyn:
– Argi ten ne gražu?
Čia tobula vieta įžvalgoms, tobula vieta tapti kažkuo geresniam. Viceprezidentas turbūt ir pats matė savo ateitį kabėdamas šioje tamsoje – kaip stums vargšus iš jų pašiūrių, taip pat ir Barbaras turėjo matyti, kaip pirks namą savo motinai, kaip mokys ją naudotis oro kondicionieriumi. Tik ne aš. Vienintelis dalykas, apie kurį galėjau galvoti ten kabėdamas, buvo pats pirmasis mūsų su Magda pokalbis. Radžerse. Mes laukiame E autobuso Džordžo gatvėje, ji vilki purpurinės spalvos drabužius. Įvairiausius purpurinės atspalvius.
Štai tuomet supratau, kad viskas baigta. Kai pradedi galvoti apie pradžią, žinai, kad tai – pabaiga.
Verkiu, kai jie ištraukia mane, viceprezidentas pasipiktina:
– Jėzau, nebūk gi tokia merga.
Tai turėjo būti kažkokie rimti salos vudu burtai – pabaiga, kurią mačiau urve, atėjo iš tikrųjų. Kitą dieną grįžome į Valstijas. Po penkių mėnesių gavau laišką iš savo buvusios. Tuo metu jau susitikinėjau su kita, bet Magdos raštas vis vien išsprogdino kiekvieną oro molekulę mano plaučiuose.
Pasirodo, ji taip pat su kažkuo susitikinėjo. Labai mielas vaikinas – dominikietis, visai kaip aš. „Tik šitas iš tiesų mane myli“, – rašė ji.
Bet jau šuoliuoju su savo pasakojimu per toli. Turėčiau baigti atskleisdamas jums, koks didelis kvailys buvau.
Kai tą naktį grįžau į trobelę, Magda jau laukė manęs viską susipakavusi. Atrodė, lyg būtų raudojusi.
– Rytoj važiuoju namo, – pasakė.
Atsisėdau šalia. Paėmiau jos ranką.
– Mums dar gali pavykti, tereikia pasistengti.
Nilda
Nilda buvo mano brolio mergina.
Šitaip prasideda visos istorijos.
Domikietė, vietinė, ji turėjo labai ilgus plaukus, kokius nešioja konservatyvios krikščionės, ir dar tokią krūtinę, kad jūs nepatikėtumėte – turiu omeny aukščiausios klasės. Kai motina užmigdavo, jiedu su Rafa nusliūkindavo į mūsų miegamąjį rūsyje ir tvatindavosi plyšaujant radijui. Ir manęs negalėjo vyti lauk, nes jei motina būtų išgirdusi kažką krebždant viršuje ant sofos, visų šiknos kaip reikiant degtų. Kadangi nesinorėjo praleisti nakties lauke po krūmu, nebuvo kitos išeities.
Rafa neleisdavo kone jokio garso, girdėdavosi tik kažkas panašaus į sunkų kvėpavimą. Triukšmadarė buvo Nilda. Atrodydavo, lyg ji iš visų jėgų bandytų sulaikyti verksmą. Buvo pasiutusiai keista to klausytis. Nilda, su kuria užaugau, buvo viena tyliausių mergaičių, kokias tik gali sutikti. Ji nuleisdavo plaukų sieną sau ant veido ir skaitydavo „Naujuosius mutantus“, niekada į nieką tiesiai nepažvelgdavo, išskyrus tada, kai žiūrėdavo pro langą.
Bet taip buvo prieš jai užsiauginant krūtinę. Prieš juodiems plaukams pavirstant iš autobuse tampomų kasų į tamsoje kedenamas garbanas. Naujoji Nilda dėvėjo aptemptas kelnes ir „Iron Maden“ marškinėlius; ji pabėgo nuo savo motinos ir apsigyveno globos namuose; miegojo su Toniu, Nestoru ir mažuoju Entoniu iš Parkvudo – vyresniais vyrukais. Nilda daug laiko leido mūsų namuose, nes nekentė savo motinos – kaimynystėje pagarsėjusios borracha52. Rytais, kad nesusidurtų su mūsų motina, išsliūkindavo dar prieš jai atsibundant. Laukdavo autobuso įprastinėje stotelėje, kad atrodytų, lyg važiuoja iš savo namų. Vakarykščiai drabužiai, riebaluoti plaukai – visi laikė ją apskretėle. Laukdavo mano brolio ir su niekuo nesikalbėdavo, niekas nesikalbėdavo su ja, visada buvo iš tų tylių, šiek tiek atsilikusių mergaičių, kurios, jei prakalbėtų, būtinai įtrauktų pašnekovą į nesibaigiančių kvailų istorijų liūną. Jei Rafa nuspręsdavo neiti į mokyklą, ji lūkuriuodavo prie mūsų buto, kol motina išeidavo į darbą. Kartais Rafa ją iškart įleisdavo. Kartais jis ilgai miegodavo, o Nilda laukdavo kitoje gatvės pusėje dėliodama raides iš akmenukų, kol pamatydavo jį svetainėje.
Ji turėjo dideles kvailas lūpas, liūdną mėnulio veidą ir pačią sausiausią odą. Nuolat tepdavo ją losjonu ir keikdavo moreno53 tėvą, iš kurio ją paveldėjo.
Atrodė, lyg ji nuolat lauktų mano brolio. Kai naktimis pasibelsdavo – įleisdavau, sėdėdavome ant sofos, kol Rafai baigdavosi darbas kilimų fabrike ar kol jis grįš iš sporto salės. Parodydavau savo naujausius komiksus, ir ji labai atidžiai juos skaitydavo, bet vos pro duris įžengus Rafai, Nilda šveisdavo komiksus man ant kelių ir puldavo jam į glėbį. „Pasiilgau tavęs“, – sakydavo mažos mergaitės balsu, Rafa juokdavosi. Kad būtumėte jį matę tais laikais – veido kaulai lyg šventojo. Tada atsiverdavo Mami54 kambario durys, Rafa prieidavo prie jos kaubojaus žingsniu ir klausdavo: „Turi ko nors man užvalgyt, vieja55?“ – „Claro que sí “ 56, – atsakydavo ji dėdamasi akinius.