v
Gilbertas Kitas Cestertonas
TĖVAS BRAUNAS
H
nuotykių biblioteka
® k- I-hl- k
nuotykių biblioteka
GilbertasKitas Cestertonas TĖVAS BRAINAS
'7'
Vilnius ^Vyturys" 1989
G. K. Chesterson THE PENGUIN COMPLETE FATHER BROWN, Penguin Books Ltd. 1929
Serija leidžiama nuo 1989 m. Sudarė
BBK 84.4DBr-44 Ce 445
OSVALDAS ALEKSA
_ 4703010400—191 4,„ _ _ . .......
C M856(08) 89 110 © Sudarymas, vertimas i lietuvių
( ) kalbą, apie autorių, „Vyturio"
ISBN 5-7900-0151-3 leidykla, 1989
Iš rinkinio
„TĖVO BRAUNO NAIVUMAS"
KRYŽIUS SU SAFYRAIS
Tarp sidabrinės ryto dangaus juostos ir žalios žėrinčios jūros juostos garlaivis įplaukė į Harvičą ir it muses išleido minią žmonių. Vyras, kurį tarp jų paseksime, jokiu būdu nebuvo krintąs j akį ir nenorėjo toks būti. Jis buvo visai nepastebimas, tik šventiniai drabužiai šiek tiek neatitiko oficialaus jo veido rimtumo. Jis dėvėjo lengvą pilką švarką, baltą liemenę, sidabro spalvos šiaudinę skrybėlę su mėlynai pilku kaspinu. Jo liesas veidas — priešingai —buvo tamsus, su trumpa juoda barzdele, kuri atrodė ispaniška ir prašėsi Elizabetos laikų žabo. Jis su dykinėtojo rimtumu rūkė cigaretę. Niekas jo išvaizdoje nebylojo, kad pilkajame švarke paslėptas užtaisytas pistoletas, baltojoje liemenėje — policininko pažymėjimas, o po šiaudine skrybėle— viena^ iš protingiausių Europos galvų. Mat tai buvo pats Valantenas, Paryžiaus policijos viršininkas ir didžiausias pasaulio detektyvas. Ir jis atvyko iš Briuselio į Londoną suimti di-didžiausio amžiaus nusikaltėlio.
Flambo buvo Anglijoje. Trijų šalių policija pagaliau aptiko didįjį nusikaltėlį — sekė jo pėdomis iš Gento į Briuselį, iš Briuselio į Huk van Holandą t; spėta, kad jis važiuos į Londoną — pasinaudos katalikų dvasininkų kongreso neįprastumu ir maišatimi. Tikriausiai jis vyks kaip koks antraeilis raštininkas ar vyskupo sekretorius, bet, žinoma, Valantenas negalėjo būti tuo tikras. Niekas negalėjo būti tikras dėl Flambo.
Daug metų prabėgo nuo to laiko, kai šis nusikaltimų milžinas liovėsi kelti pasaulyje sumaištį. Ir kai jis liovėsi, žemėje stojo didelė ramybė. Bet savo geriausiomis . dienomis (žinoma, noriu pasakyti, blogiausiomis) Flambo buvo didinga figūra ir garsi tarptautiniu ■ mastu ne mažiau už kaizerį. Beveik kiekvieną rytą laikraščiai pranešdavo, kad jis išvengė atpildo už kokį nors ekstravagantišką nusikaltimą, įvykdydamas kitą. Jis buvo labai aukšto ūgio, bebaimis gaskonas. Sklido keisčiausios istorijos apie jį, jo atletinius pokštus: kaip apvertė juge d’instruction 1 ir pastatė jį ant galvos, norėdamas „perplauti smegenis"; kaip bėgo Rue de Rivoli, pasikišęs po pažastimi du policininkus. Flambo' garbei reikia pasakyti, kad jo fantastiška fizinė jėga paprastai buvo naudojama bekraujėse, nors ir ne itin garbingose scenose. Jo tikrieji nusikaltimai daugiausia buvo išradingi ir stambaus masto apiplėšimai. Bet kiekviena jo vagystė buvo beveik nauja ■ nuodėmė, verta, kad apie ją būtų pasakojama. Tai jis Londone įkūrė didžiąją „Tirolio pieno kampaniją", kuri neturėjo nei pieninių, nei karvių, nei bidonų, nei-pieno, bet užtat subūrė apie tūkstantį klientų. Jis aptarnaudavo juos, atlikdamas paprastą operaciją: perkeldamas mažus pieno bidonėlius nuo žmonių namų durų prie savo klientų durų.
Daugelis jo triukų buvo labai paprasti. Sakoma, kad kartą jis nakties glūdumoje perpiešė visus namų numerius gatvėje tik dėl to, kad vieną keliautoją įviliotų į spąstus. Yra tikrai žinoma, kad jis išrado portatyvinę pašto dėžutę, kurią pakabindavo kur tyliame priemiestyje, tikėdamasis, kad kas nors ten užklys ir įmes pašto perlaidą. Galiausiai jis buvo žinomas kaip stulbinantis akrobatas; nors ir aukšto ūgio, jis šokinėdavo kaip žiogas ir laipiodavo medžių viršūnėmis kaip beždžionė. Stai dėl ko didysis Valantenas, išvykdamas ieškoti Flambo, puikiai suprato, kad nuotykiai nesibaigs, kai suras jį. Bet kaip bent surasti Flambo? Apie tai didysis Valantenas dabar ir mąstė.
Kad ir kaip sumaniai maskuotųsi, vieno savo bruožo Flambo negalėjo paslėpti, būtent — didžiulio ūgio. Jei skvarbus Valan-teno žvilgsnis būtų užkliuvęs už aukštos daržovių pardavėjos, aukšto grenadieriaus ar netgi pakankamai aukšto ūgio hercogienės, jis būtų galėjęs nedelsdamas juos areštuoti. Bet visame traukinyje nebuvo nė vieno, bent kiek panašaus į užsimaskavusį Flambo,— juk žirafos neperrengsi kate. Žmones garlaivyje jis jau buvo pakankamai gerai apžiūrėjęs. Traukinyje nuo Harvičo su juo važiavo šeši. Vienas neaukšto ūgio geležinkelio pareigūnas, vykstantis į galutinę stotį, trys visai žemučiai daržininkai, įlipę trečioje stotelėje, mažulytė našlė, keliaujanti iš nedidelio Esekso miestelio, ir kresnas Romos katalikų kunigas iš Esekso kaimelio. Išvydęs pastarąjį, Valantenas numojo ranka ir vos nenusijuokė. Mažasis kunigas buvo įkūnijęs savyje tų rytinių žemumų esmę: veidas toks apvalus ir pilkas kaip Norfolko kukulis, o akys blyškios kaip Siaurės jūra; niekaip neįstengė susitvarkyti su keletu rudo popieriaus ryšulėlių. Katalikų kongresas bus, be abejonės, išjudinęs iš sustingimo daug tokių padarų, aklų ir bejėgių kaip iš žemės iškastas kurmis. Valantenas, tikras prancūzas, buvo skeptiškai nusiteikęs ir nemėgo kunigų, bet gailestį jiems jautė. O šitas kunigas galėjo sukelti gailestį bet kam. Jo didelis nudriskęs lietsargis vis krito ant grindų. Nesugebėjo . susivokti, kuris bilietas skirtas sugrįžimui, ir su kvailu patiklumu kiekvienam vagono keleiviui aiškino turįs būti atsargus, nes viename iš ryšulėlių, susuktame i rudą popierių, vežasi „tikrą sidabrinį daiktą su mėlynais akmenėliais". Jame buvo keistai sumišęs kaimiškas Esekso bukagalviškumas su šventu paprastumu, ir tai seklį visą laiką juokino. Kai kunigas su visais savo ryšulėliais pagaliau šiaip taip išlipo Stretfoq:le, bet greit sugrįžo pasiimti lietsargio, Valantenas geraširdiškai įspėjo jį būti atsargesnį, kiekvienam nepasakoti apie sidabrą. Bet su kuo tik Valantenas kalbėjosi, jis vis ieškojo kito žmogaus — turtingo ar vargšo, vyro ar moters, kuris būtų ne žemesnis kaip šešių pėdų, nes Flambo buvo šešių pėdų ir keturių colių ūgio.
Jis išlipo Liverpulio gatvėje, būdamas tikras, kad nusikaltėlio kol kas dar nepražiopsojo. Tada nuėjo į Skotlend Jardą. prisistatė kas esąs, ir susitarė dėl pagalbos, jei jos prireiktų. Paskui užsidegė dar vieną cigaretę ir išėjo paklaidžioti po Londoną. Bevaikščiodamas gatvelėmis ir aikštėmis anapus Viktorijos stoties, staiga sustojo. Išvydo keistą, ramų, labai tipišką Londono skverą, apgaubtą netikėtos ramybės. Aukšti monotoniški namai atrodė ir turtingi, ir drauge negyvenami. Aikštės centre apgailėtini krūmokšniai atrodė panašūs į žalią Ramiojo vandenyno salelę. Iš vienos pusės namai stovėjo kaip pakyla — buvo daug aukštesni už visus kitus. Jų lygią eilę laužė tik vienas iš Londono žavesių — restoranas, kuris atrodė tarsi atklydęs iš Soho rajono. Jis buvo labai patrauklus, su mažyčiais augalais vazonėliuose, ilgomis užuolaidomis baltais ir citrinos spalvos dryžiais. Namas, kaip įprasta Londone, buvo siauras, durys aukštai, į viršų vedė stątūs tarsi gaisrininkų kopėčios laipteliai. Valantenas sustojo parūkyti priešais geltonai baltas užuolaidas ir ilgai žvelgė į jas.
Pats neįtikimiausias dalykas stebukle yra tai, kad jis įvyksta. Keli debesėliai danguje susilieja į daiktą ir virsta stebinčia žmogaus akimi. Judantis medis pavirsta tiksliu ir prašmatniu klaustuku kaip tik tada, kai nežinai, kaip pasielgti. Per pastarąsias kelias dienas pats mačiau abu tuos dalykus. Nelsonas numiršta pergalės akimirką, o žmogus, pavarde Viljamsas, visiškai atsitiktinai nužudo žmogų, pavarde Viljamsonas,— panašu į tikrą vaikžudystę. Trumpai tariant, gyvenime pasitaiko smulkių atsitiktinių sutapimų, kurių žmonės, panirę kasdienybėn, gali niekad nepastebėti. Tai gerai išreikšta Edgaro Po paradoksu, kad išmintie turėtų kliautis tuo, kas nenumatyta.