Taip, dešimt minučių praėjo, laikas persirikiuoti. „Kautynių rikiuote — priekį! Tuščiai ne laikas tauzyti!.."6 O ne, su maršu ji, ko gero, paskubėjo, iki maršo jos vėžliškam šliaužimui dar toli. Ir tauzyti čia netinka, dabar jai reikia apgalvoti kiekvieną į galvą atėjusią mintį, kad nepraleistų ko nors svarbaus.
Tada, praeitų metų vasarą, kai į Gordejevo vietą atėjo Afo-nia, Nastia pirmą kartą rimtai susimąstė, kur jai dirbti: pasilikti be galo nemalonaus jai viršininko pavaldine Petrovkoje ar išeiti. Perspektyva išeiti nepaprastai ją baugino ir atrodė neįmanoma, ji save įsivaizdavo tik čia, šitoje vietoje, ir buvo tikra, kad jokioje kitoje tarnyboje neprigis. Tiesiog neišgyvens. Šitame įprastame ir mėgstamame darbe — jos įprasti ir mėgstami kolegos ir įprasta, seniai susiformavusi Nastia Kamenskaja. Ir ji, ir jos kolegos, ir darbas vieni kitus atitinka, egzistuoja visiška harmonija. O kitas darbas, kita tarnybinė ir profesinė situacija reikalaus visai kitos Nastios. Kitaip tariant, jai, Kamenskajai, teks kažin kaip keistis, kažką aukoti, įgauti kažkokių naujų savybių. Permainos ją baugino, ji buvo tikra, kad arba nesugebės pasikeisti ir kartu negalės dirbti kitoje vietoje, arba pasikeis ir nustos buvusi pačia savimi.
Ir štai viršininko Viačeslavo Michailovičiaus Afanasjevo kabinete ji du kartus išsišoko nebūdingu sau būdu. Išėjo už tarnybinių santykių ribų ir pareiškė Afoniai, kad jo nė kiek nevertina, nes jis, pirma — kažkada vertėsi spekuliacija ir apiplėšinėjo vargšus studentus, drauge ir ją, Kamenskają, o pats egzaminuose naudojosi jos paruoštomis „špargalkomis", o antra — vaikosi garsių nusikaltimų, kuriuos atskleidžiant galima daryti karjerą, o jei greitai ir efektingai atskleisti nepavyksta, tai nusikaltimas apskritai nustoja jį dominęs, ir jis, užuot derinęs ir koordinavęs seklių darbą, idant pabaigtų viską iki galo, visas pajėgas meta naujam nusikaltimui aiškinti, negana to, perša pavaldiniams versijas, kurios jam atrodo gražiausios ir ryškiausios iš „pablisiti", taško, o kartu stabdo darbą visų kitų versijų kryptimis. Ir už visa tai ji, šaunioji milicijos papulkininkė Anastasija Pavlovna Kamenskaja, niekada savo naujojo viršininko negerbs.
Ir vis dėlto įdomu, kodėl ji visa tai jam pasakė? Ar jis pats nežino, kad kažkada spekuliavo, praleidinėjo paskaitas universitete, naudojosi „špargalkomis" ir vos ištempdavo trejetais, o paskui siekė karjeros visomis įmanomomis jam priemonėmis? Žino puikiausiai. Ar jis nemanė, kad Kamenskaja visa tai žino, ir ji atvėrė jam akis? Žinoma, ne.
Viskas, Kamenskaja, iki namų liko apie dešimt metrų, ir per tą dešimtį metrų tu tiesiog privalai viską galutinai įvardyti, pakaks slėptis, vaidinti, kad nesupranti, ir klausti savęs vieno ir to paties: kodėl, kodėl? Viską tu puikiai supranti ir gerai žinai, kodėl taip padarei. Taigi giliau įkvėpk, užsimerk ir pasakyk teisybę. Geriau garsiai.
— Aš norėjau pabandyti padaryti tai, ko anksčiau niekada nedarydavau. Aš niekada atvirai n°konfliktavau su vadovybe. Aš niekada pašaliniams žmonėms nesakiau nemalonių ar dar blogiau — įžeidžiančių dalykų. Aš norėjau įsitikinti, kad prireikus galiu tapti kita, pasikeisti, tada perspektyva pereiti į kitą darbą manęs taip negąsdintų. Aš stengiausi gauti patvirtinimą, kad keturiasdešimt vieneri metai — tai dar ne gyvenimo pabaiga, ne paskutinis taškas, formuojantis charakteriui ir pasaulėžiūrai, kad aš galiu pasikeisti, jeigu to panorėsiu. Iš dalies tos pastangos pasireiškė tuo, kad aš pradėjau mokytis gaminti maistą. Iš kitos pusės tuo, ką aš padariau viršininko kabinete. Bet kulinarinės treniruotės davė tik naudą, o štai su viršininku visai kitas dalykas. Aš turėjau problemą. Savo asmenišką problemą — permainų baimę. Ir privalėjau ją spręsti tik savo sąskaita. O ėmiausi spręsti Afonios sąskaita ir jį įžeidžiau. Mes su juo nesimatėm dvidešimt metų, o per tuos dvidešimt metų jis tapo visai kitu žmogum. Jis, be abejo, atskleidė nemažai sudėtingų nusikaltimų, kitaip nebūtų padaręs karjeros paieškoje.Tik aparate galima gauti postus ir laipsnius pataikavimu ir padlaižiavimu, per intrigas ir miklius manevrus, bet paieškoje svarbu rezultatas, o ne miela šypsena. Ir apskritai, kad ir koks Afonia būtų, tegul ir šimtą kartų karjeristas, kokią aš turiu teisę jį įžeidinėti? Kas aš tokia, kad jį vertinčiau ir teisčiau? Aš pasielgiau maždaug taip, kaip Dostojevskio Raskolnikovas, kuris irgi turėjo absoliučiai asmeninę problemą: patikrinti, ar jis tik drebantis padaras, ar žmogus, turintis teisę. Ir jis tą problemą išsprendė ne savo vidinių dvasinių ir intelektinių resursų, o senės palūkininkės ir jos nėščios sesers sąskaita. Tai neteisinga. Dar blogiau — tai bjauru ir žema. Aš pasielgiau blogai. Ir nepriklausomai nuo to, geras ar blogas mano viršininkas, aš pasielgiau šlykščiai. Vaikiškai, chuliganiškai. Kaip berniūkščiai, kurie bėgioja laiptinėse ir skambina į visas duris, o paskui slepiasi. Man irgi skambino kažkada ir, prisimenu, klaikiai išsigandau, nebepamenu jau, kodėl, kokia tuo metu buvo mano situacija, bet prisimenu, kad skambutis vienuoliktą valandą vakaro sukėlė man paniką. Aš jau gulėjau, teko nervingai šokti iš lovos, ieškoti chalato, nepataikiau į šlepetes, vos nenugriuvau, apmirusia širdim atidariau duris, o ten — nieko. Viešpatie, kaip aš jų tada nekenčiau, tų berniūkščių! O juk iš esmės jie mažai kuo skiriasi nuo manęs. Jiems nuobodu, bet tai jų pačių vidinė problema, o linksminasi jie visiškai pašalinių žmonių nervų ir ramybės sąskaita.
Viskas. Laipteliai. Širdis daužosi, balsas dreba. Kas tvirtino, kad sakyti tiesą lengva ir malonu? Bulgakovas? Melavo. Visi rašytojai meluoja. Žmonės patys sau irgi meluoja, nes sakyti tiesą sunku ir skaudu. Ypač pačiam sau.
Ant laiptelių Nastia susvyravo, prarado pusiausvyrą ir vos išsilaikė ant sveikosios dešinės kojos, nes kairioji po pasivaikščiojimo j ramsčius jau netiko. Štai būtų ji dabar nukritusi, dar ką nors susižeidusi ir voliotųsi ant laiptelių, kol kas nors ateitų į pagalbą. O kas? Kam ji reikalinga? Niekus ji kalba, greit ateis medicinos seselė, o blogiausiu atveju yra mobilusis, galima paskambinti ir po valandos ar pusantros kas nors pasirodytų — ar Čistiakovas, ar Paša Diužinas, ar Selujanovas, ar Korotkovas — jie visi kelią žino. jokios katastrofos.
Ji nusišypsojo savo mintims ir jkišo ranką į kišenę raktų. Tuoj ji papietaus, paskui ją išmasažuos, paskui ji pasiskaitys ką nors malonaus, o apie aštuntą atlėks Kolia Selujanovas, ji ryte jam paskambino ir pranešė, kad pasirengusi atsiskaityti apie nuveiktą darbą, tiriant Galinos Vasiljevnos Aničkovos stalo kalendorių. Net keista prisiminti, kad vos prieš tris dienas, sekmadienį, gyvenimas Pavelo Diužino vasarnamyje atrodė liūdnas ir nepakeliamas. Koks čia liūdnumas, kai darbo per akis ir su Aničkovos žmogžudyste, ir su savo pačios rūpesčiais! Liūdėti nėra kada.
Ir, tiesą sakant, nėra reikalo.
Iki vidudienio Julijos Chalipovos žmogžudystės situacija įgavo daugmaž baigtą formą. Paaiškėjo, kad dieną prieš tai, vakare, Julija kartu su savo meilužiu Konstantinu Fiodorovičiumi Ostrovskiu buvo svečiuose pas pažįstamus, tiksliau, pažįstamą — buvusį kaskadininką, kuris kažkada filmavosi Ostrovskio filmuose. Tas kaskadininkas, Antonas Kričevecas, paliudijo, kad svečiai atėjo apie dešimtą vakare, buvo daug valgyta ir nemažai gerta, beje, Julia beveik negėrė, buvo blogos nuotaikos, neaišku, ar kažkuo nepatenkinta, ar dėl kažko sunerimusi, bet nieko neaiškino. Buvo sutarta, kad atgal vairuos ji, todėl Ostrovskis leido sau padauginti, o Julia, atvirkščiai, pasitenkino keliais gurkšneliais „Šabli".