Beje, kalendoriuje buvo užrašas apie tokį susitikimą, kuris turėjo įvykti porą savaičių po žmogžudystės. J tą vakarėlį Aničkova jau nepateko.
Taip, visa tai buvo gražu, bet neatskleidė žudiko vardo, apie kurį galima buvo pasakyti tik viena: jis (arba ji?) nebuvo pacientas, praėjęs visą dešimties seansų kursą. Tas žmogus buvo susitikęs su Aničkova tik vieną kartą ir pasirūpino, kad tas vienintelis įrašas būtų sunaikintas. Ko jam reikėjo iš Galinos Vasiljevnos? Pagalbos, bet jau po pirmo seanso jis nusivylė kineziologės galimybėmis? Ar buvo kita priežastis susitikti? Ar apskritai — atsitiktinė pažintis? Ne, vargu bau, atsitiktiniai pažįstami į kalendorių neįrašomi, jų vardai ir pavardės gali būti tik užrašų knygelėje arba vizitinėje kortelėje. Vadinasi, apie susitikimą tartasi iš anksto. Na, ir kas iš to paaiškėjo? Nieko.
Yra, žinoma, variantas, bet nykus ir ilgas. Pas Galiną Vasil-jevną (vėlgi remiantis įrašais kalendoriuje) niekas neateidavo atsitiktinai, iš gatvės. Tik rekomendavus tiems, kuriuos ji pažinojo. Kitaip ir negalėjo būti, nes reklamos Aničkova neskelbė, ir apie ją sužinoti ir gauti jos telefono numerį galima buvo tik iš pažįstamų. Taigi reikia pasiimti jos užrašų knygutę ir metodiškai apklausti visus pažįstamus, kam pastaraisiais metais jie rekomendavo kreiptis į Aničkovą ir davė jos telefoną. Sudaryti sąrašą, paskui palyginti jį su įrašais kalendoriuje ir pasižiūrėti, kas iš jų tapo Aničkovos pacientais ir lankė jos seansus, o kas taip ir neatėjo. Paskui rasti visus, kurie prašė jos telefono, bet juo nepasinaudojo ir pasistengti tarp jų rasti tą, kuris tuo telefonu vis dėlto pasinaudojo ir Galiną Vasiljevną vieną sykį aplankė, o paskui pasirūpino, kad milicija to nesužinotų. Darbo užtektų metams, jeigu ne daugiau. Žinoma, jei Aničkova būtų buvusi stambaus banko prezidentė arba garsi žurnalistė, tai būtų suburta kokių trisdešimties, o gal ir penkiasdešimties žmonių brigada, paskirta tirti tiek pat operatyvininkų ir viskas padaryta per keletą dienų. O dar geriau — duoti komandą ekspertams, jie kalendoriaus lapelius per dvi valandas ištirtų ir pasakytų, kas buvo užrašyta išplėštuose lapeliuose. Ir jokio vargo.
Bet Aničkova valdžiai — niekas. Jos žmogžudystės byla net į Petrovką nepateko — įprasta, ne miesto, o šiaip mikrorajono reikšmės byla. Štai ir tirs vargšelis Selujanovas ją savo, apkrautų kitais reikalais, operatyvininkų jėgomis, o dar ir tingiam ir neiniciatyviam tardytojui vadovaujant.
Kolia klausėsi Nastios ataskaitos nuleidęs nosį, jo viltys nepasiteisino. Tiesa, žinios apie kai kuriuos charakterio bruožus ir gyvenimo būdą — ne taip mažai, bet visa tai jau buvo žinoma iš pokalbių su nužudytosios Aničkovos draugais ir pažįstamais, kuriuos operatyvininkai apklausė per kelias pirmąsias dienas po žmogžudystės. Viena, kuo kalendorius tikrai buvo naudingas, tai pavardės. Smulkus Aničkovos pacientų pavardžių ir telefonų sąrašas per nepilnus 2002-uosius metus. Tam, kad iš to sąrašo tikrai išpeštum naudą, reikia daug jėgų ir laiko, o iš kur jų gauti?
Nastiai buvo baisiai gaila Selujanovo. Jis tiek daug iš jos tikėjosi, taip laukė, kad ji iškapstys iš to kalendoriaus ką nors vertinga, bet nieko neišėjo. Nastia sąžiningai atliko savo darbą, stengėsi būti atidi, nepraleisti nė mažiausios detalės, ir negi ji kalta, kad Galinos Vasiljevnos užrašuose nebuvo net užuominos apie žudiko asmenį? Ne, Nastia Kamenskaja dėl to nekalta. Bet vis tiek ji jautėsi kalta. Kaip Senis Šaltis7, kurio laukė su dovanomis, o jis atėjo su tuščiu maišu.
— Ką patartum? — Selujanovo balse suskambo viltis, jei jau kalendorius nieko gero nedavė, tai bent gerą patarimą iš jos gaus.
— Nieko protingo, — Nastia skėstelėjo rankomis ir paėmė iš vazelės dar vieną saldainį. Per pastarąją parą ji suvalgė turbūt kokį pusantro kilogramo saldainių ir niekaip negalėjo liautis. — Bandyk prieiti prie ekspertų. Žeminkis, pulk po kojomis, siūlyk pinigus ir dovanas, šantažuok, grasink. Dabar tau gali padėti arba dvidešimt bendradarbių, arba vienas ekspertas, kitų variantų nėra. Ar susiprotėjo tavo genialusis tardytojas bent jau peilį ekspertizei nusiųsti?
— Nusiuntė, — Kolia beviltiškai mostelėjo ranka, — ir kas iš to? Išvadų lauksim dar ilgiau, eilė ištirti šaltuosius ginklus šiuo metu dar didesnė negu prie dokumentų tyrimo. Per kiekvieną kratą peilius renka krūvomis ir visus siunčia ekspertizei. Bet tarp ginklininkų aš turiu savų žmonių, — jis staiga atkuto, — su jais aš, ko gero, galiu susitarti, kad padarytų be eilės.
— Nesikarščiuok, nėra prasmės, — atšaldė jo entuziazmą Nastia. — Juk nemanai, kad paaiškės, jog peilis — tai autorinis darbas, vienintelis egzempliorius ir dar su meistro parašu ant rankenos, tiesa? Ir tu tada nueisi pas meistrą ir paklausi, kam jis tą peilį pardavė ar kam jis jį padarė, o paskui per penkias minutes areštuosi nusikaltėlį. Net jei ant jo liko žudiko pirštų atspaudų, nors aš labai abejoju, ir tai naudos iš to nedaug. Na, patikrinsi kartotekoje, ir paaiškės, kad jų ten nėra. Nusikaltėlis anksčiau neteistas ir suimtas nebuvo, garantuota šimtu procentų. Jei jau būtų teistas, tai būtų mokytas ir arba be pirštinių neimtų peilio, arba apskritai peilį būtų nusinešęs ir įmetęs į Jauzą*. Ne, Kolia, kalendoriaus ekspertizė šimtą kartų svarbesnė. Pasipustyk, drauguži, padus ir bėk ieškoti priėjimo prie kriminalistų. Kai bus konkrečios pavardės, tada ir pirštelių atspaudai pravers.
Selujanovas graudžiai atsiduso, pasitrynė delnu plikę.
— Asia, tu jaunystėje žiūrėdavai per televiziją filmus apie „Žinovus"**?
— O kaipgi. Tik ne jaunystėje, o vaikystėje, turbūt penktoje klasėje. O ką?
— Tai pasakyk man, kvailiui, kam žmonėms akis dumti ir rodyti, kad tardytojas ir operatyvininkas turi savo personalinį ekspertą, kuris, jiems pareikalavus, tuoj pat tiesiog prie akių padaro bet kokią — cheminę, biologinę, grafologinę, balistinę ekspertizę, ką? Juk ir avinui aišku, kad taip nebūna, kad ekspertas turi teisę pasirašinėti konkrečią ekspertizę, o tam turi mokslus išeiti ir kvalifikacijos egzaminus išlaikyti, o tokių ekspertų, kurie gali daryti viską, nėra! Ir ne tik avinui, bet ir ožkai aišku, kad negalima ateiti pas ekspertą ir sakyti „padaryk", nes ekspertai tardytojui nepavaldūs, jie kitoje struktūroje su savo viršininkais, kurie gauna iš tardytojo medžiagą ir skirsto ją savo skyriaus viduje, ir prie kiekvieno eksperto — ilgiausia eilė. Prisimink, kaip pati lakstei pas Zubovą prašyti, kad greičiau duotų išvadas. Juk kiekvieną kartą per bufetą. Po pusę algos jam išleisdavai. Taip ar ne?
— Taip, taip, nusiramink, — Nastia metodiškai kramtė paskutinį saldainį. — Ko tu įsikarščiavai?
— O to ir įsikarščiavau, kad kino veikėjai ir rašeivos, detektyvų meistrai sumauti rašo ir rodo velniai žino ką, o žmonės jais tiki ir paskui mums reiškia pretenzijas, girdi, kodėl taip lėtai dirbate, kodėl nieko nedarote. Kam liaudį pasakomis šerti?
— Mielas Kolia, istorijos pasakojamos ne todėl, kad jos tikroviškos, o todėl, kad patrauklios. Nežiūrėk į mane taip, čia ne aš sugalvojau. Kino filmas ir knyga — tai istorija, o gyvenimas yra gyvenimas, ir nereikia vieno su kitu painioti.
— Bet juk žmonės painioja! — karštai nepasidavė Selujanovas.
— Tai ne mūsų su tavimi, o jų problema. Klausyk, būk draugas, nueik į virtuvę, pasižiūrėk spintelėje, rodos, ten dar buvo saldainių.
Jis paklusniai išėjo iš kambario, ir netrukus Nastia išgirdo jo piktdžiugišką balsą:
— Nėra! Tu viską sušlemštei! Net man nepalikai.
Nejau nėra? Vakar iš ryto, vos tik ji ėmėsi darbo su kalendoriumi, Nastia staiga pajuto, kad beprotiškai užsimanė saldaus. Ir ne pyragaičių ar uogienės, o būtent šokoladinių saldainių. Pasiilgo jų, ar ką? Ar organizmas pareikalavo gliukozės? Ji paskambino į parduotuvę, ir jai atnešė du kilogramus „Meškutės" ir „Raudonkepuraitės". Du kilogramus. Koks košmaras...