— Esi tikra? — paklausė jis prisimerkęs ir tuoj pat pats išsigando tų netyčia nuo liežuvio nusprūdusių savo žodžių.
Anita atsakė ne iš karto. Pasitraukė nuo lango, lėtai praėjo pro Antoną į jj net nežvilgtelėjusi, ištiesė ranką į viduryje stalo stovinčią mėlyną vazą su mandarinais, vieną pasiėmė, kelis kartus išmetė į viršų ir pagavo, susimąsčiusi pasižiūrėjo į jį ir padėjo atgal.
— Sprendžiant iš tavo klausimo, mielasis, tu tuo toli gražu tikras nesi, — ramiai tarė ji ir žengė durų link. — Nesu tavo minčių šeimininkė, turi teisę galvoti, ką tinkamas. Bet nereikia ta teise piktnaudžiauti.
Kričevecas liko kambaryje vienas, keikdamas save paskutiniais žodžiais už tai, kad nesusilaikė. Jis bedarbis, buvęs kaskadininkas, gyvena už savo meilužės pinigus ir dar drįsta jai dėl kažko priekaištauti!
Po kelių minučių iš kito kambario pasigirdo aksominiai saksofono garsai. Anita grojo senovinį tango „Mažoji gėlelė". Ji visada grodavo būtent tą savo mėgstamą kūrinį, kai susinervindavo dėl Antono elgesio ar dėl kokių nors jo žodžių. Ne supykusi, o būtent susinervinusi, nuliūdusi ir pasirengusi taikytis, jeigu jam pakaktų proto žengti pirmą žingsnį.
Proto jam visada pakakdavo. Anitos Stanislavovnos meilužiui ne per geriausiai sekėsi reikalai, bet kvailys tai jis tikrai nebuvo. Jei būtų buvę kitaip, jis nebūtų šalia jos išsilaikęs visus penkiolika metų.
Vis dėlto ji paskambino Čistiakovui. Ilgai su savimi kovojo, vis kartojo sau, kad Lioša dirba, jis užsiėmęs ir nėra jokio reikalo vaikyti jo iš Žukovskio į Bolotnikus — juk ne ranka pasiekti! — tik todėl, kad jai, ar matote, baisu. Apsauga yra, signalizacija yra, ko be reikalo spurdėti?
Nastios viduje pašėlusiai kovojo blaivus šaltakraujiškos kriminalinės paieškos darbuotojos protas su silpna, išsigandusia moterimi, kuri negali nei pabėgti, nei apsiginti. Gal todėl, kad kojos liga įsigudrino įsismelkti į sielą, tvirtai ten įsitaisyti ir skleisti nuosavo bejėgiškumo jausmą, o gal todėl, kad ji, Nastia, staiga baisiai panoro pamatyti vyrą — moteris joje nugalėjo milicininkę. Ir ji paskambino.
Čistiakovas anaiptol nepalaikė žmonos prašymo kaprizu, nes žinojo, kad kaprizai ir isterija — ne Nastios repertuaras. Jis pažadėjo tuoj pat atstumti visus reikalus, ką galima — perkelti rytdienai bei atšaukti viską, ko perkelti negalima, ir atvažiuoti.
Bandymai naktį pamiegoti buvo ne itin sėkmingi. Nastiai pavykdavo užsnūsti, bet nuo mažiausio garso ji pašokdavo ir įsitempusi suklusdavo, nervindamasi, kad dunksinti kažkur ausyse širdis plaka taip garsiai, jog trukdo klausytis, ir ji negali suprasti, ar iš tikrųjų kažkas bando atidaryti duris ar langą, ar jai tik taip atrodo.
Prasikankinusi iki septintos, ji atsikėlė, nuklojo patalus, atlenkė sofos atkaltę ir nusliūkino į vonią. Paskui ilgai sėdėjo virtuvėje, pylėsi pakaitomis tai kavos, tai arbatos ir su pasibjaurėjimu žiūrėjo į minkštas bandeles, kurias paprastai su didžiausiu malonumu apteptas sviestu arba uogiene valgydavo pusryčiams.
Būk dėkinga už viską, kas tik tau atsitinka... Už ką galima būtų padėkoti tam, kas vakar atsitiko? Už tai, kad ji pagaliau išsiaiškino reikalus su apsauga ir signalizacija? O ką, gali būti. Juk vakar iš esmės nieko ypatingo neatsitiko, užtat dabar, jei pavojus užgrius visu smarkumu, kokio nors sulaukėjusio bomžo8, narkomano ar vagies pavidalu, Nastia bus visiškai pasirengusi. Dabar jau ji neužmirš, kur išdėstyti signalizacijos mygtukai ir kokią svirtelę reikia truktelėti, kad įsijungtų sirena. Taigi ačiū tau, nepažįstamas žmogau, tūnojęs po langu, šmėkštelėjęs šešėliu ir dingęs tamsoje, daugiau tu Nastios iš netyčių neužklupsi.
Ir dar ačiū tau, vakarykštis įvyki, už tai, kad tu priminei kažkaip užmirštą tiesą: artimesnio už Liošą aš nieko neturiu. Naktį ilgomis pertraukomis tarp trumpų snūstelėjimų ji galvojo tik apie tai, kad labai gerai būtų, jei jis atvažiuotų ir truputį su ja pabūtų. Ir apie tai, kokia ji visai be sąžinės, kad su savo nervais ir baime leidžia sau pridaryti jam problemų. Ir apie tai, jog jai dabar labai reikia, kad jis būtų šalia, reikia jo šilumos, jo pašaipos, pasitikėjimo savimi, rūpesčio. Ir apie tai, kad ji nori su juo pasikalbėti.
Jai reikia, kad Čistiakovas atvažiuotų ir pabūtų su ja. Ne Pavelas Diužinas, šio namo šeimininkas, ir kažkokios keistos, bet patrauklios išminties skleidėjas. Ne Jura Korotkovas, toks patikimas ir patikrintas, kuris, be jokios abejonės, sudėtingoje situacijoje būtų kur kas patikimesnis gynėjas negu Lioša arba tas pats Diužinas. Jura ir šaudo puikiai, ir sambo9 įvaldęs, ir apskritai jis operatyvininkas iš prigimties, jokioje situacijoje nesutriks. Galima būtų netgi paskambinti Tatjanai Obrazcovai ir paprašyti trumpam „paskolinti" Iročką, pasiskundus, kad nuobodu ir vieniša, ir Iročka su džiaugsmu atvažiuotų, ir jos vyras Miša Docenka greičiausiai neprieštarautų. Bet Nastiai nereikėjo nei Diužino, nei seno ištikimo draugo Korotkovo, nei mielos ir rūpestingos Iročkos.
Jai reikėjo Liošos Čistiakovo. Ir ji paskambino, keikdama save už silpnavališkumą ir isteriją. Kažkodėl visiškai natūralų norą pamatyti savo vyrą Nastia vertino būtent taip.
Paskambino, išplovė puodelius, stropiai nušluostė virtuvės stalą, pašlavė grindis, į erdvų priebutį, kur šalia laukujų durų langas, atsitempė kėdę ir užėmė poziciją. Signalizacijos mygtuką galima pasiekti ištiesus ranką. Ir apskritai jeigu kas prisiartins prie durų, ji iškart pamatys.
„Sėdėsiu štai taip, kaip bobulė prie langelio, ir stebėsiu gyvenimą, — šypsodamasi pagalvojo Nastia. — Nors galėčiau paskaityti arba filmą pasižiūrėti, štai pilnas krepšys kasečių stovi. Tai jau — senatvė ne už kalnų".
Pirmas akiratyje sušmėžavo juodbruvas vikrus vaikinukas, kuris kas rytas atnešdavo šviežių pieno produktų — kefyro ir jogurto. Nastia su juo atsiskaitė ir paprašė priešpiet atnešti kokį gabalą veršienos.
— Laukiate svečių? — supratingai linktelėjo krautuvės kurjeris, jau įpratęs, kad sau raišoji Diužino vilos gyventoja perkasi tik pusfabrikačius, kuriuos pakanka įkišti į mikrobangę.
— Vyras atvažiuos. Taip, ir dar „Borodino" duonos puskepalį, gerai? Viso kito, rodos, yra.
— Jei ką užmiršot, paskambinkit! — jau bėgdamas sušuko vaikinukas.
Dar po pusvalandžio horizonte pasirodė vakar žadėtas apsaugos signalizacijos specialistas. Jį pamačiusi, Nastia pasigailėjo, kad jiems nepaskambino. Rengėsi juk, bet pamiršo. Žioplas daiktas! Ji dar vakar, prisiminusi, ką Diužinas jai sakė, rado visus mygtukus, tai kam be reikalo gainioti žmogų. Dabar, kad jis nesijaustų iškviestas be reikalo, reikės vilktis paskui jį per visus namus ir vaidinti įdėmią ir susirūpinusią, stebeilytis į kiekvieną mygtuką ir klausytis jo išsamaus aiškinimo. O juk du iš penkių mygtukų yra antrame aukšte, vaikų kambaryje ir šeimininkų miegamajame. Tai bent pasisekė!
Apsaugos specialistas, pasivadinęs Ivanu, iš pirmo žvilgsnio įvertino kėdę prie lango priebutyje, bet net nešyptelėjo.
— Na, mygtuką prie durų, matau, jūs jau pati radote. Einam, aš jums parodysiu likusius.
Nastia dėl visa ko pasiėmė lazdą, nors po namus vaikščiojo jau be jos. Tegul tas stropusis Ivanas neįsijaučia ir nebūna per daug stropus, tegul mato, kad moteriai sunku vaikščioti, ir tegul greičiau viską baigia.
Tačiau lazda Ivanui nepadarė jokio įspūdžio. Ir ropštis į antrą aukštą vis dėlto teko. Nors koks skirtumas? Šiaip ar taip, du pakilimai laiptais vis tiek įrašyti į Nastios planą, štai vieną iš jų mes ir atliksim. Tiesa, ji negalės iš karto leistis žemyn, jai reikės apie dešimtį minučių pasėdėti, kol praeis skausmas. Nukakusi iki paskutinio mygtuko pačiame tolimiausiame antro aukšto kampe, Nastia jau žiojosi aiškinti Ivanui, kad jai reikia atsikvėpti, ir tegul jis leidžiasi vienas, bet staiga suprato, kad gali sukarti ir kelią atgal. Gali. Jai skauda, nėr ką kalbėti, bet ne taip kaip vakar, ne taip smarkiai, kad būtinai reikėtų ilsėtis. Gal surizikuoti? Galų gale ji namuose ne viena, ir jei skausmas pasidarytų toks nepakeliamas, kad ji negalėtų toliau eiti, yra, kas jai gali padėti.