— Na, Diužinas, — niūriai patvirtino Nastia. — Lioša, jeigu tu su kažkuo nesutinki, tai nereiškia, jog tai kvaila. Tiesiog tu su tuo nesutinki, tik tiek.
— O tu sutinki?
— Aš — taip.
— Na, ir gerai, — jis nusišypsojo, įkišo ranką į puodą su nuskustomis bulvėmis, pamakalavo tikrindamas, ar švariai nuskusta, linktelėjo patenkintas. — Bulves tu skuti gerai, ir už tai aš pasirengęs daug ką tau atleisti. O kadangi iš mūsų dviejų versijų kūrimo meistras esi tu, tai imk ir papasakok, kam mudviejų gyvenime prireikė šito literatūrinio terliaus.
— Nežinau, — prisipažino ji. — Gal besikalbant jis pasakys kažką tokio, kokią frazę ar bent žodį, ir nuo to tau ar man ateis į galvą įdomi mintis. O jei mes iš jo nebūtumėm to išgirdę, tai patys taip nesugalvotumėm. Arba staiga paaiškės, kad jo žmona ar geras draugas — labai labai garsus nesveikų kojų specialistas, ir kaip tyčia mano atvejis — tai jo specialybė, būtent iš tokių ligų jis apsigynė disertaciją. Gal sužinosim, kad jo tikras brolis — didžiulio banko savininkas arba direktorius, ir jiems kažkokiems kompiuteriniams darbams reikalingas būtent toks specialistas kaip tu, ir jau rytoj jie pasirengę priimti tave į darbą, duoti neįtikėtiną algą ir trijų kambarių butą Maskvos centre.
— Klausyk, kaip tu su tokia fantazija įsigudrini atskleisti nusikaltimus? Aš maniau, kad mano žmona — moteris su geležine logika, o paaiškėjo, kad ji — Kremliaus svajotoja. Tiksliau, Bolotnikų. O dar tiksliau — balos. Ar daug matei fizikos-matematikos daktarų, sėdinčių bankuose prie kompiuterių? Iš esmės ten berniukai japiai ganosi.
Beje... ji juk galvojo Liošos paklausti ir vis užmiršdavo. Štai kaip tik ir prisiminė.
— Lioša, — staiga kreipėsi Nastia, — ar nesi girdėjęs apie mokslų daktarę10 Anitą Stanislavovną Volkovą? Ji iš tavo specialybės.
— Volkova A.S.? Buvo tokia, bet kažkaip nežymiai. Rodos, netgi graži.
— Ką reiškia „buvo, bet nežymiai”?
— O tą ir reiškia, kad rinkiniuose reguliariai pasirodydavo jos vardu pasirašyti straipsniai. Ir, rodos, net kažkokiose monografijose aš ją mačiau autorių kolektyvo sąraše. Porą kartų ji skaitė pranešimus konferencijose, labai seniai. Bet nieko nepaprasto. Nei atradimų, nei naujų krypčių, nei savo mokyklos. Ji, ko gero, net ne profesorė.
— Nežinau. O ką tai reiškia, jei ji ne profesorė?
— Tai reiškia, kad ji neturi mokinių. Ji nebuvo disertacijų vadovė. Jeigu ji būtų parašiusi bent vieną gerą monografiją ne kaip bendraautorė, o pati viena, kur būtų išdėsčiusi savo originalias idėjas ir kryptis, aš tau tuojau pasakyčiau, kas ta A.S. Volkova.
— Argi taip būna, kad tu — mokslų daktaras, o tavęs tavo moksle niekas nežino, išskyrus artimiausius aplinkinius?
— Būna, ir dar kaip. Per akis. Daktarų pilna, o vardų tarp jų — vienetai. Tavo Volokova — daktarė, bet ne vardas. Ji seniai daktarinę apsigynė?
— Seniai, maždaug prieš septyniolika metų.
— Na, matai! Ji jau septyniolika metų mokslų daktarė, o kas moksle per tuos septyniolika metų nuo jos paliko? Koks nors bent kiek matomas pėdsakas? Mokykla? Minios mokinių? Ji ne mokslininkė, Asia, o piš, burbulas. Pareigingo vyresniojo mokslinio bendradarbio lygis, ne daugiau.
— Bet daktarinę ji vis dėlto parašė, — paprieštaravo Nastia. — Vadinasi, ne tokia jau ji „piš".
— Asia, saulele mano, viena yra kartą susiimti ir per dvejus trejus metus parašyti daktarinę, ir visai kita — paskui visą likusį gyvenimą įrodinėti, kad tu iš tikrųjų mokslų daktaras. Vadovauti aspirantams11, padėti jiems rengti jų darbus iki kondicijos, generuoti naujas idėjas, ginti jas savo darbuose ir viešose diskusijose, kurti savo mokyklą. Pirmas variantas kur kas lengvesnis nei antras, gali patikėti. Būtent todėl laipsniuotų daug, o tikrų mokslininkų — ant pirštų suskaičiuosi. O kam tau ta A. S. Volkova?
— O ji kaip tik, būdama mokslų daktare, dirba sistemos administratore. Mes apie tai pradėjom kalbėti, aš ir prisiminiau. Kaip manai, mūsų literatūrinis draugelis savo kelnių nepradegins?
— Nueik patikrinti, — maišydamas keptuvėje kepamus svogūnus, pasiūlė jai Čistiakovas.
— Aš raiša! — pasipiktino Nastia. — Sąžinės turėtum.
— Aš ir turiu. Negaliu tau patikėti svogūnų, tu juos sudeginsi. Vadinasi, eiti turi tu. Kito varianto nėra.
— Bet į antrą aukštą! Šiandien aš jau vieną kartą lipau.
— O tau reikia du, — šaltai atsakė Aleksejus. — Ir apskritai laikas jau pridurti trečią kopimą. Tu per mažai tą koją treniruoji. Kelkis ir eik, neužsisėdėk.
— Tu nepalieki man pasirinkimo, — susikrimtusi konstatavo ji. — O kaip mano laisvė?
183
— Kaip tik atvirkščiai, Asia, aš tau suteikiu visišką pasirinkimo laisvę. Žiūrėk. Tu gali eiti į viršų todėl, kad aš tau liepiu. Tai yra įsakau, o tu nedrįsti neklausyti. Tu gali eiti todėl, kad nenori su manimi ginčytis ir veltis į skandalą. Tu gali eiti todėl, kad pripažįsti, jog aš visada tau patariu teisingai, ir jei aš sakau, kad reikia eiti, vadinasi, iš tikrųjų reikia eiti. Tiesiog todėl, kad aš protingesnis ir labiau patyręs. Ir galiausiai tu gali eiti todėl, kad žinai, jog kojai reikia nuolatinių treniruočių, ir kuo daugiau tu ją apkrausi, tuo greičiau pasveiksi. Tu gali rinktis iš keturių variantų, o sakai, kad nėra laisvės! Štai ji, laisvė — net nežinai, ką pasirinkti.
— Tu nori pasakyti, kad jei negali pasirinkti veiksmo, tai visada gali pasirinkti motyvaciją?
— Protinga ne pagal metus, — susižavėjęs tarė Čistiakovas. — Ne veltui aš tave tiek metų auklėjau. Štai aš, pavyzdžiui, tikras profesorius, nes turiu tokią mokinę. Tai vertinga.
Nastia paklusniai nuklibikščiavo laiptų link, pašnibždom kartodama, ką dabar ką tik išgirdo. Taip, pasitaiko, kad negali rinktis, ką daryti, nes turi tik vieną variantą. Jis tau nemalonus, tu to nenori, bet pasirinkimo neturi. Tada kas lieka? Išsirinkti motyvaciją, kuri tave skatina tai daryti. Tu niekada nebūsi įvytas į kampą, nes tau visada liks galimybė pasirinkti, jei ne patį veiksmą, tai motyvus, kurių skatinamas tu vis dėlto tą veiksmą atlieki. Ir tu visada gali pasirinkti būtent tą motyvą, kuris pavers tokį nemalonų ir sunkų veiksmą jei ir ne lengvu, tai bent jau priimtinu. O jeigu samprotau-tumėm iki absurdo? Pavyzdžiui, žmogus nuteistas mirties bausme. Jis savo gyvenime negali jau nieko rinktis, nes nuspręsta už jį: jis turi mirti. Pabėgti jis irgi negali, kalėjimo sienos storos ir gerai saugomos. Ir išgyventi jis negali. Kaip tada?
Jam lieka laisvė pasirinkti, kodėl jis turi mirti. Todėl, kad taip nusprendė prakeikta valstybė per savo prakeiktus teisėjus. Ar todėl, kad taip sutvarkė likimas. Ar todėl, kad jis įvykdė baisų ir žiaurų nusikaltimą ir dabar turi už tai atsakyti, ir tai teisinga. Ar todėl, kad šitame pasaulyje jis padarė viską, ką norėjo, ir daugiau jam vis tiek nėra reikalo gyventi. Ar todėl, kad viską, kas žemėje buvo įdomaus, jis jau matė ir sužinojo, ir dabar panoro pamatyti ir sužinoti, o kaipgi „ten"?
Didelis pasirinkimas. Ir žmogus gali pasirinkti tą motyvaciją, 184 su kuria jam bus lengviau išeiti.
Nėra tokio kampo, j kurį galima būtų įvyti. Nes visada yra pasirinkimas.
Paskutinis laiptelis. Reikia daugiau mąstyti — kai taip įsigilini į mintis, nepastebi skausmo. Kurgi tas mūsų mokyklinis automobilistas su savo šlapiomis kelnėmis? Jeigu ne jis, Nastiai dabar netektų kopti į antrą aukštą. Ir nereikėtų ginčytis su Čistiakovu. Ir jis nebūtų pasakęs tos puikios frazės apie galimybę rinktis motyvaciją, jeigu negali pasirinkti veiksmo.
Galbūt būtent todėl likimas pasiuntė jiems pradedantį auto-mėgėją? Nieko nebūna nei iš šio, nei iš to, visame kame slypi gili prasmė, kuri gali paaiškėti toli gražu ne iš karto...