— Ir atsimink, Gena, jeigu būsi protingas, tai rytoj atsidursi tokioje vietoje, kokioje niekada nesi buvęs ir daugiau nebūsi. Penkių žvaigždučių viešbutis, pašaro ir gėrimų per akis — ir viskas nemokamai. Jei sukvailiosi — praleisi šansą ir daugiau tokios galimybės neturėsi. Purvino, susiglamžiusio ir girto aš tavęs į tą vietą nesivešiu. Todėl raktus aš pasiimu, o jei sugalvotum išlįsti pro langą, nesurinktum kaulų. Įsisąmoninai?
Ko gero, Genadijus Aničkovas nebuvo visiškai beviltiškas, nes viską suprato. Kai kitą dieną Selujanovas, kaip žadėjęs, prieš penktą pasirodė, jaunuolis vilkėjo kostiumą, buvo pasirišęs kaklaraištį, nusiskutęs ir netgi kažkuo išsikvėpinęs. Kolia įtarė, kad tai buvo jo tetulės kvepalai, nes vargu bau šitas avigalvis turėjo savo odekolono.
— Šaunuolis, — pagyrė jį Nikolajus. — Žodžius išmokai?
— Lyg ir...
— Patikrinam.
Kelis kartus parepetavus, Selujanovo nuomone, išėjo visai visai neblogai.
— Na, Gena, persižegnojam ir važiuojam. O striukės tu nesi-vilk, ji tau garbės nedaro, su tokia striuke į viešbutį neleis, — sulaikė jį Nikolajus, kai Gena pabandė užsivilkti tai, su kuo buvo alubaryje.
— Tai ką daryt? Juk šalta, — sutriko Aničkovas.
— Nieko, pakentėsi. Mašinoje šilta.
Kelias iki „Slavianskajos" per vakarinius Maskvos kamščius atėmė daug laiko, ir į šventę, kurios pradžia buvo skelbta šeštą vakaro, Selujanovas su savo bendrakeleiviu atvyko tik septintą. Iki to
laiko žmonių jau buvo prisirinkę pakankamai, kad galėtum lengvai pradingti minioje. Dabar reikėjo rasti Liubovę Grigorjevną Kabalkiną ir ištaikyti patogų momentą. Kolia Kabalkiną matė vieną kartą ir tai iš tolo. Ją jam parodė Zarubinas. Sergejus atvežė Selujanovą vakare prie namų, kur gyveno Kabalkinos tėvai, ir jie, sėdėdami mašinoje, kantriai laukė, kol pasirodys Liubovė Grigorjevną su sūnumis už rankučių.
— O kada galima išgerti? — Gena nekantriai tampė Selujanovą už rankovės.
— Jau galima, — leido Kolia. — Tik nedaug, mes dar reikalų neatlikom. Štai atliksim — tada galėsi gerti, kiek norėsi.
— O ėdesj jau galima imti?
Vaikino akys degė alkio, susijaudinimo ir smalsumo ugnim.
— Imk imk, tik nekiaulink.
Po kokių trisdešimties minučių Kolia pamatė Kabalkiną. Ji ėjo iš salės j vestibiulį. Seklys čiupo Aničkovą už rankos ir nutempė paskui, bet tarpduryje sustojo — Kabalkina kalbėjosi su kažkokiu kresnu, įspūdingos išvaizdos rūsčiu vyriškiu. Ne, taip nieko nebus. Kad sugalvotas planas pavyktų, reikia, kad madam būtų visai viena, su niekuo nesikalbėtų ir niekas neblaškytų jos dėmesio, antraip šūvis gali būti pro šalį. Koliai būtinai reikėjo, kad ji išgirstų tai, ką turėjo išgirsti.
— Vadinasi, ją mes ganom, ar ne? — lyg ką tik iškeptas detektyvas azartiškai sušnibždėjo Aničkovas.
— Aha, ją.
— O jinai nieko sau, apetitiška. Tai ji tetulę nukalė, taip?
— Geriau užsičiauptum, — visai geraširdiškai patarė Selujanovas. — Eik, paimk porą sumuštinių, mano daliai irgi.
Kaip tyčia, vos Genadijus nuėjo prie bufeto, Kabalkina liko viena, jos kavalierius, ar kas toks jis buvo, nuėjo gėrimų. Po velnių, kaip gaila! Toks momentas praleistas. Tiek to, lauksim kito.
Kabalkina, lydima vyriškio, grįžo į salę, paskui garsiai užgrojo muzika, ir porelė pradėjo brautis į tolimą kampą, kur buvo tyliau. Jie atsistojo prie staliuko, pasistatė stiklus, apie kažką pradėjo kalbėtis.
— Žiūrėk, Gena, — tyliai tarė Selujanovas, — jie atsistojo prie staliuko, vadinasi, greičiausiai valgys. Jeigu viskas vyks pagal tai-
204 sykles, tai vyras eis užkandžių, o moteris pasiliks saugoti vietos, nes
jei nueis abu, tai staliukas per penkias sekundes bus užimtas. Susikaupk, drauguži, parengtis — numeris vienas, ir nepražiopsokim.
Nikolajus atspėjo. Labai greitai vyriškis pasuko bufeto link, o Kabalkina gurkštelėjo dar truputį iš savo stiklo ir išsitraukė iš rankinuko cigaretes ir žiebtuvėlį.
— Pirmyn, — sukomandavo Selujanovas, stumdamas Geną į nugarą.
Jie atsistojo Kabalkinai už nugaros, bet taip, kad ji, truputį pasukusi galvą ar tiesiog kryptelėjusi akis, galėtų pamatyti Aničkovo veidą.
— Nenuobodu tau čia, Gena? — paklausė Selujanovas ir pamerkė akį.
— Kur ten, pažįstamos visos fizionomijos, — iš aukšto, kaip Nikolajus ir prašė, užtraukė savo partiją Aničkovas. — Aš pas tetą Galią kas antrą iš jų mačiau, jiems duris atidarydavau.
— Taip jau ir kas antrą?
— Na, jei ne kas antrą, tai kas penktą. Netikit? Žinot, kokia mano regimoji atmintis? Kartą ką nors pamatęs, iki mirties neužmiršiu. Apskritai tai teta Galia, amžinatilsį, manęs gėdijosi, nelabai norėjo klientams rodyti, net kai būdavau namuose. Bet man juk smalsu, ji su jais kambaryje kalbasi, o aš žiūriu pro rakto skylutę.
— Negerai, Gena, — pabarė jį Nikolajus. — Kam gi paslapčia žiūrėti?
— Didelis čia skirtumas, gerai — negerai. Teta Galia štai visą gyvenimą kaip šventoji gyveno, darė tik tai, kas gerai, ir kas iš to? Nužudė niekšai, nepasigailėjo, nepaisė, kad šventoji. Dūrė peiliu ir paliko purve po lietum. O ji taip norėjo šitoje šventėje dalyvauti! Apie tai tik ir kalbėjo... Net naują kostiumėlį nusipirko...
Veikdamas pagal scenarijų, Gena pradėjo šniurkščioti ir išsitraukė iš kišenės nosinę. Nosinė buvo švari, nes priklausė Selujano-vui, pats vaikinas tokių neturėjo, tai paaiškėjo dar namie.
Kabalkina padėjo į peleninę nebaigtą rūkyti cigaretę, metė į stovinčius už nugaros vyrus greitą žvilgsnį, išsitraukė iš rankinuko mobiliuką.
— Alio! Aš klausau!
Kam ji ten „alioja"? Selujanovas galėjo prisiekti, kad telefonas neskambėjo. Kabalkina tuo metu, spausdama telefoną prie ausies, greitai ėjo iš salės. Lyg blogai girdėtų per triukšmą. Selujanovui tos gudrybės su telefonu, kai nori pereiti iš vienos vienos į kitą, buvo puikiai žinomos.
Na, ką gi, Liubovė Grigorjevna, mes jums pranešėme, kad yra žmogus, kuris galėjo jus matyti pas Aničkovą, ir jei matė, tai būtinai iš veido pažins, jo atmintis gera. Pažiūrėsim, ką jūs toliau darysite.
Aha, stovite prie laiptų ir kažkam skambinate. Kažkodėl jums niekas neatsako... Nesiseka, Liubovė Grigorjevna. Pasitaiko. Sekliams irgi ne visada sekasi. Ar tik ne savo bendrą jūs bandote rasti, kad kuo greičiau praneštumėte jam labai nemalonią žinią? Pas jus važiuoja revizorius. Iš Peterburgo su slaptais nurodymais12.
Ką, ir vėl niekas neatsako? Ajajai, kokia nelaimė. Na, ir kas toliau? Žemyn, koridoriumi pro restoranus ir krautuvėles, j rūbinę. Vadinasi, nutarėte palikti šventę. Kodėl gi taip anksti? Ten dar tiek daug visokių skanėstų liko.
Oho, o štai ir jūsų kavalierius paskui jus išpuolė. Kodėl gi jūs jj palikote net neatsisveikinusi? Negerai, negražu, išauklėtos damos taip nesielgia. Išeinate kartu, bet kaip svetimi, lyg ir greta einate, bet tarsi kiekvienas sau. Na, kaipgi, jj galima suprasti, jis tokiu jūsų elgesiu nepatenkintas, o jums ir teisintis nesinori, per daug jau jūs susirūpinusi savo pačios problemomis.
Taigi? Kaip važiuosim? Atskirai? Kiekvienas su savo mašina? Aha, štai ir rankutėmis vienas kitam pamosavo, vadinasi, iš tikrųjų atsisveikina.
Na, ir gerai, jūsų palydovo mašinos numerį mes užsirašysim ir jau rytoj žinosime apie jį viską, kas reikia. Gal tai ir yra jūsų bendrininkas? Gal tai jam jūs ir bandėte paskambinti, kad nereikėtų blaškytis minioje ir neieškoti jo visoje salėje? O jis neišgirdo, nes bufetas yra prie pat orkestro, ir ten jokio skambučio nesigirdi, skambink iki...
Bet jeigu šitas gorila su smokingu jūsų, madam Kabalkina, bendrininkas, tai kodėl jūs išvažiuojate ne kartu? Dabar jums būtų pats laikas susėsti gretute ir pasišnekėti gerumu, aptarti situaciją. O jūs — į skirtingas puses.