Taip, šito Nastia nežinojo. Ką gi, tai iš esmės keičia vaizdą. O gaila, versija buvo labai simpatiška. Bet gali būti...
— Galbūt viskas taip pat, bet be Riterio? Kažkas nori prikiaulinti Kabalkinai ir Volkovai? Iškerpam iš svarstymų Riterio šeimą, ir lieka Zojos Petrovnos Kabalkinos šeima. O Larisa Riter — liūdnas sutapimas, — pasiūlė ji naują variantą.
— Galima svarstyti, — linktelėjo tardytojas. — Kas pradės?
— Aš, — burbtelėjo Korotkovas. — Kadangi tas Riteris man juodai nepatinka, aš jums pasakysiu taip — jis ir žmoną savo patiesė, ir giminaites pakišti norėjo. Tada viskas atitinka. Tik reikia rasti motyvą. Na, tu, motin, galva! — jis pasisuko į Nastią ir mirktelėjo. — Ne veltui aš tave iš daktarų į pasitarimą išroviau, žiū, kokią vaisingą mintį pakišai.
— Išrovė senelis ropę, — nedelsdamas pyptelėjo iš savo vietos Zarubinas. — Jis pirmas eilėje stovėjo. O Kudlių visi pamiršo, nors kol jis neprisidėjo, ropė neišsirovė.
— Klausyk tu, Kudliau, tuoj aš tave prie grandinės pririšiu, — neišlaikė Korotkovas. — Apsiraminsi tu vieną kartą ar ne?
— Konstantinai Michailovičiau, jis man grasina, — Sergejus nutaisė neklaužados darželinuko grimasą. — Visi girdėjo.
— Draugai sekliai, aš viską suprantu, jūs pavargot, aš irgi pavargau, — griežtai tarė Olšanskis. — Prašyčiau arčiau reikalo. Beje, kas tiria aktorės žmogžudystę?
— Nikolajevas.
— Tai gerai. Su juo problemų nebus. Bet jei versija pasitvirtins, gali būti, man teks imtis ir tos bylos ir sujungti visų trijų tyrimą į vieną. Duodu jums rytojaus dieną tam, kad išknistumėte visas šeimynines Riterių ir Kabalkinų paslaptis. Kokia ryt savaitės diena?
— Šeštadienis, — pasakė Docenka.
— Na, gerai, duodu jums pusantros dienos, visą šeštadienį ir pusę sekmadienio. Sekmadienio vakare man reikia turėti aiškų situacijos vaizdą, kad turėčiau su kuo pirmadienio rytą eiti pas viršininką ir siūlyti sujungti dvi ar tris bylas į vieną. Užduotis aiški?
— Aiški, — nedarniai sugaudė sekliai.
— Gerai. Dabar aš paskambinsiu ekspertams, jie žadėjo iki septintos pasakyti nors ką nors protingo, o tada imsimės detalių svarstymo.
Jis prisitraukė telefoną, o operatyvininkai pradėjo šnibždėtis. Zarubinas pradėjo dūsauti, apverkdamas vėl dingusius laisvadienius, Miša Docenka klausė Selujanovo patarimo, kokią santechninę įrangą pirktis naujajam butui, o Korotkovas šnibždėjosi su Nastia:
— Šaunuolė, mano drauge, tiesiog lyg mano mintis skaitytum.
— Kokias būtent? — irgi pašnibždom paklausė ji.
— Apie Riterį. Žmoną užmušė jis, tiksliai tau sakau, jam tai ant fizionomijos parašyta. Tik jo alibi nepramušamas, reikia sugalvoti, kaip jame prakrapštyti skylę. Teisminės medicinos ekspertas tikina, kad mirtis Larisą ištiko trečiadienį apie keturioliktą valandą, rado ją Riteris atseit dvidešimt antrą trisdešimt, o iš to priėmimo, vakarėlio to, jis išėjo kur kas anksčiau, dar net devynių nebuvo. Kur tada jis buvo? Vakare Maskvoje pusantros valandos visiškai nėra kur važiuoti. O nuo Berežkovskaja krantinės iki Čistyje Prūdų per tą laiką apskritai pėsčiam galima nueiti.
— Jura, koks gi skirtumas, kur jis buvo, jeigu ją vis tiek nužudė antrą valandą dienos? Tam laikui jis turi alibi?
— Kol kas turi. Bet aš jį ištąsysiu po siūlelį, aš tą alibi sudraskysiu kaip brisius guminę pūslę, — šiepdamas dantis, pažadėjo Korotkovas. — Ir dėl vakaro tu, mano drauge, neteisi. Riteris galėjo nužudyti žmoną dieną, greitai nušauti ir išeiti, o vakare jis atvažiavo, įdėmiai viską apžiūrėjo, niekur neskubėdamas, nutrynė pėdsakus, gal patikrino dirbtuvę, rado ką nors jį kompromituojančio ir sunaikino, o paskui jau iškvietė miliciją. Štai kam praėjo laikas. Nurauki? Riteris man suokia, kad ilgai sėdėjo mašinoje ir galvojo, kaip teisingai pasielgti, nenorėjo, kad žmona pasijustų nepatogiai. Tą ir vairuotojas patvirtina, atseit taip ir buvo. Tik abu jie meluoja, aš melą tiesiog užuodžiu.
— Gali būti, gali būti, — susimąsčiusi nutęsė Nastia.
— Nieko negali būti! — tiesiai virš jų galvų sugriaudėjo tardytojo balsas.
Visi tučtuojau nutilo ir išsigandę įsispitrijo į Olšanskį. Kas čia jam? Ko negali būti?
— Visi nutilkit ir nieko nekalbėkit. Dabar pakalbėsiu aš, o jūs dešimt minučių patylėsit ir pagalvosit. Tik tada pradėsim svarstyti. Palaukit, leiskit susikaupti...
Visi dar labiau išsigando. Kas gi dabar atsitiko? Ką jam telefonu pasakė? Pučas, valstybės perversmas, valdžią užgrobė chunta, panaikinta demokratija? Prasidėjo karas su Iraku?
— Vadinasi, taip, draugai mano sekliai, — iš lėto pradėjo Olšanskis. — Larisa Riter buvo sveikesnė už mus visus. Jos kraujyje nerasta nė menkiausių pėdsakų jokių stipriai veikiančių preparatų. Kraujas kaip kūdikio. Ir dar... Tame buteliuke, kurį paėmėm Riterių bute, buvo visiškai nekaltos tabletės „Glicinas". Jį skiria net mažiems vaikams smegenų veiklai pagerinti. Kažkada labai seniai buteliuke buvo tai, kas parašyta etiketėje, bet tai buvo priešistoriniais laikais, pėdsakai labai silpni, praktiškai jų nėra. Ir galiojimo laikas, nurodytas toje pačioje etiketėje, baigėsi dar prieš dvejus metus, tai yra pats buteliukas su jo turiniu buvo pirktas kur kas anksčiau. O dulkelės ir smulkūs trupinėliai buteliuke — glicinas. Išvada — Larisa Riter nebuvo narkomanė. Ir man įdomu, kodėl visi taip atkakliai teigia atvirkščiai. O dabar dešimties minučių pertrauka pagalvoti.
Čia tai fokusas! Vadinasi, Valerijus Riteris neturėjo jokios priežasties žudyti žmoną. O gal vis dėlto turėjo, bet kažkokią kitą?
13 SKYRIUS
Reisas iš Atėnų vėlavo tris su puse valandos, ir tas tris su puse valandos Michailas Docenka praleido be jokios naudos, keikdamas Aeroflotą13, orą ir žmones, kurie įsigudrina išskristi į Graikiją, kur, kaip teigiama, visko yra, būtent tada, kai jie čia reikalingi kaip liudininkai. Žinoma, jis buvo neteisus nužudytosios Larisos Riter motinos atžvilgiu. Jis suprato, kad ji būtų sutikusi niekada gyvenime nevažiuoti į užsienį ir apskritai nekelti kojos iš Maskvos, jeigu tai galėtų išgelbėti jos dukters gyvybę. Suprasti tai jis suprato, majoras Docenka, bet laukti jau neturėjo jokių jėgų. Jis spėjo perskaityti tris laikraščius ir du žurnalus, suvalgyti neskanų mėsainį ir išgerti du buteliukus mineralinio ir tris puodelius kavos, kol pagaliau ilgai lauktas lėktuvas atskrido. Larisos motiną ne taip lengvai pavyko rasti per turistinę firmą. Jai buvo pranešta tragiška žinia, todėl grįžo ji anksčiau laiko ir žinojo, kad Šeremetjevo oro uoste ją pasitiks kriminalinės paieškos darbuotojas. Oi, nemėgo Docenka panašių susitikimų! Ir apskritai pokalbiai su nukentėjusiųjų giminėmis netrukus po žmogžudystės buvo jam tiesiog kančių kančia. Jei prie lavonų vaizdo jis seniai priprato, tai žmogaus skausmui imuniteto jis niekaip negalėjo įgyti. Jam visų buvo gaila, o svarbiausia — jis niekaip negalėjo atsikratyti nepatogumo jausmo, kad kankina žmones dažnai nemaloniais klausimais tokiomis jiems sunkiomis valandomis ir dienomis.
Larisos motiną jis atpažino iš karto. Tarp visų atskridusių ir išeinančių į salę jos vienos tarsi šerkšnu padengtas veidas išsiskyrė iš kitų, o akys slėpėsi už tamsių akinių, kad nesimatytų ašarų pėdsakų. Visi kiti keleiviai pasižymėjo arba milžinišku bagažu, arba pailsėjusiais švytinčiais veidais. Beje, motina buvo labai panaši j dukterį, nors — jei Larisa, sprendžiant iš jos gyvos nuotraukų, atrodė labai simpatiška, tai Svetlana, beveik penkiasdešimtmetė moteris, buvo tikra gražuolė. Nieko keista, kad išsiskyrusi su Larisos tėvu, ji tuokėsi dar tris kartus. Šiuo metu, jei Miša neklydo, ji vėl buvo išsiskyrusi.