Gogą kontroliavo visus automobilių nuvarinėtojus, „dirbančius" Sadovojė Kolco rajone, o tie nuvarinėtojai, viena vertus, buvo nepaprasti virtuozai, o kita — tokie pat nepaprasti įžūlėliai, vagiantys automobilius ir neatsižvelgiantys į personas. Tai yra iš visų, kas papuolė — ir iš populiariausių artistų, ir iš nusikaltėlių pasaulio autoritetų. Kad tik jiems tiktų modelis ir spalva.
Samsonas mąstė taip pat lėtai, kaip ir kalbėjo. Nuo pastangų krutėjo raukšlės kaktoje, ir joms į taktą mirksėjo trumpos tankios blakstienos. Jo trumpaplaukis bendras žiūrėjo į šalį ir apie nieką negalvojo, todėl operatyvininkams buvo aišku, kad vyresnysis šitame tandeme būtent Samsonas, tai jis ir sprendžia.
— Reikia paskambinti, — pagaliau iškošė Samsonas, pravėręs kietai suspaustas lūpas.
— Varyk, — leido Selujanovas. — Tik kad aš girdėčiau.
— O neapsieisi?
— Neapsieisiu, — patikino jį Kolia. — Kaip Dievą myliu, neapsieisiu. Aš viską suprantu, tu — žmogus priklausomas, tau reikia leidimo kalbėti. Aš nieko prieš. Skambink. Bet man reikia girdėti, ką tu kalbėsi. Aš juk irgi priklausomas žmogus, tu elgiesi pagal jūsų supratimą, aš — pagal instrukcijas. Manau, kad taip teisinga.
Matėsi, kad Samsonas su tokia nuomone nesutiko, jo supratimas, kas teisinga, o kas ne, buvo truputį kitoks. Ir jis negalėjo sau leisti skambinti Ruslanui tiesiai prieš mento nosį. Bet ir įžūliai nepaklusti irgi nedrįso. Todėl pasirinko kompromisinį variantą — paėjo tris žingsnius į šalį ir nusisuko į seklius nugara. Taip jam buvo ramiau.
Iš visko sprendžiant, leidimą pokalbiui jis gavo, nes kai kišo mobiliuką į kišenę, raukšlės kaktoje jau nekrutėjo.
— Žodžiu, taip, — pradėjo jis. — Čia vienas tipas skolingas pinigų. Jam davė terminą grąžinti. Kol kas jis negrąžino, paprašė terminą pratęsti. Mes kontroliuojame, kad nepabėgtų.
— Gražiai sugiedojai, — pagyrė Selujanovas. — Dabar pakartok tą patį, bet šmaikščiau. Su pavardėmis ir smulkmenomis. Kas per tipas, kokia pavardė, kam skolingas, kiek.
— Na, tu ir įkyrus, — atsiduso Samsonas. — Na, tiek to, Ruslanas leido, tema ne mūsų, mes tik kontroliuojam. Žodžiu, tas tipas pardavė vienam laikraščiui komprą15 apie vieną firmą, laikraštis prarijo ir pinigus jam sumokėjo. O paskui paaiškėjo, kad firma tyra, kaip šventoji po klizmos, ir visa ta kompra iš piršto laužta. Firma pareiškė laikraščiui pretenzijas, tipo septyni šimtai tūkstančių iš karto arba trys limonai16 per teismą. Laikraštis pažadėjo septynis šimtus tūkstančių, o pinigų pareikalavo iš to tipo, kad jis pakišo nepatikrintą informaciją. Jokio ryšio su aktore.
— Bet tu supranti, Samsonai, — vėl ėmė mykti Selujanovas, — aš su tavim sutikčiau, jei tu man įvardytum. O tu kažką suki. Kažkoks tipas, vienas laikraštis, viena firma... Taip reikalai netvarkomi. Tame name gyvena mano įtariamasis, ir jis, beje, turi pavardę, o tavo ganoma avelė turi? Taigi man reikia tiksliai žinoti, kad tai ne vienas ir tas pats asmuo, antraip vėl imsiu galvoti apie aktorę.
— Na, prismaugei... Charčenka jo pavardė. Vladimiras Charčenka, gyvena keturiasdešimt antrame bute. Viskas, patenkintas?
— O kaip vadinasi laikraštis?
— „Verslo žinios".
— O firma, kurią jie apšmeižė?
— „Praktis Plius". Na ką, viskas?
— Kur čia tau viskas, drauguži Samsonai! — nusijuokė Selujanovas. — Tu man dar pasakyk, iš kokios pusės prie to reikalo Ruslanas prisišliejo? Jis ką, to laikraščio „stogas"?
— Ne, laikraštis Gamzato rankose, — Samsonas linktelėjo tyliojo porininko pusėn, — štai jo žmogus, Dovlatas.
— O firma kieno įtakoje?
— Dronovo, — nenoromis iškošė Samsonas.
— O te te! Ir ko gi tu man, drauge mielas, giedi, kad tai neturi nieko bendro su aktore? Negerai, negražu taip.
— Na, viršininke, na, duona prisiekiu! Tai, kad aktorė buvo Dronovo boba, tai viena, o firma — visai kas kita. Laikraščiui reikia, kad jam grąžintų pinigus, o firmai spjaut, jai vienodai rodo, jai jau sumokėjo. Gamzatas su Ruslanu susitarė. Na, tipo, kad Ruslanas padėtų, atseit jie abu sandėrio garantai.
— Kokio sandėrio?
— Na, ne sandėrio, o sutarties, kad jei laikraštis sumokės septynis šimtus tūkstančių, tai firma triukšmo nekels ir laikraščio į teismą, reikalaudama trijų limonų, nepaduos. Todėl mes čia kartu ir stypsom — vienas Gamzato žmogus ir vienas Ruslano.
Docenkai pabodo stovėti tylomis ir vaidinti nusikaltusį pavaldinį. Jis baisiai sušalo ir panoro pakalbėti. Gal bus šilčiau.
— Nikolajau Aleksandravičiau, panašu, kad Samsonas tiesą sako, — nedrąsiai įsiterpė jis. — Bet reikėtų patikrinti.
— Patikrinsim, — grėsmingai pažadėjo Selujanovas. — Tiesiog dabar ir patikrinsim. Kas firmoje vyriausias? Pavardę žinai, Samsonai?
— Čuikovas Igoris Vasiljevičius — vyriausias. Galite jo paklausti, jis viską patvirtins.
— Paklausim, nesijaudink. Ką dar žinai?
— Dar Achalaja. Olegas, tėvavardžio nežinau.
— Kas jis toks ten?
— Čuikovo pavaduotojas. Viskas, viršininke, dabar jau tiksliai viskas, daugiau nieko nežinau.
— O Čuikovo telefonas?
— Ne, ne į tą kreipiatės. Firma su Dronovo, o ne Ruslano „stogu", mes tik taip — padedam, paslaugas teikiam.
— O laikraštis patvirtins? — vėl įsikišo Docenka. — Ar tik firma? Tu suprask, Samsonai, mums tavo žodžius reikia patikrinti. Kas gali patvirtinti?
Apie laikraštį Samsonas nieko tikro pasakyti negalėjo ir klausiamai atsisuko į ramiai stovintį porininką Dovlatą.
— Dovlatai, ko tyli? Apie laikraštį klausimas — tau.
Dovlatas tylėdamas ištraukė iš kišenės laikraščio savininko
vizitinę kortelę ir ištiesė Selujanovui, matyt, pripažindamas jį viršininku. Selujanovas paėmė kortelę ir griežtai pasižiūrėjo į Samsoną ir Dovlatą.
— Na, žiūrėkit, aš viską patikrinsiu. Labai jau dažnai man tas jūsų Dronovas pasitaiko. Negerai, negražu. Jei paaiškės, kad kažkas ne taip, aš jus surasiu. Juk suprantat, kad surasiu?
Tiedu abu kartu ir visiškai vienodai nusišiepė.
Suprantama, kad pas Charčenką jie nėjo. Sugrįžo prie Seluja-novo mašinos, ir Nikolajus greit įjungė krosnelę, kad atšildytų sustirusį Docenką, kuris jau kaleno dantimis. Kolios striukė buvo pigi ir nemadinga, užtat praktiška ir šilta, su ja galėjai nebijoti nei vėjo, nei lietaus, nei šalčio.
— Kaipgi šitaip Charčenka įkliuvo, — balsiai samprotavo Nikolajus, ir negalėjai suprasti, ar jis užjaučia kolegą, ar rimtai bando suprasti, kaip tai galėjo atsitikti.
— Tiesiog prarado padorumą, štai ir viskas, — piktai suburbėjo Miša, tiesdamas sušalusias rankas į šilto oro šaltinį. — Matei, kokiame name gyvena? Už kokius, leisk paklausti, pinigus jis ten butą nusipirko? Turbūt operatyvine informacija prekiauja kaip turguj. Dešimt procentų byloms sudarinėti, o devyniasdešimt parduoda laikraščiams. Ir nieko netikrina, apsileido.
— Pristabdyk, Miša, pristabdyk. Ko įsivažiavai? Gal butas pirktas už žmonos pinigus.
— Oi ir naivus gi tu, Kolia, nors ir antrą kartą ženotas, — įgėlė Michailas, pacitavęs paties Selujanovo neseniai pasakytą frazę. — Jeigu moteris turi tiek pinigų, tai kuriam galui jai elgeta mentas? Ji gali sau geresnį vyrą rasti. Tavo Valiuša štai pasų tarnyboje dirba, mano Irka apskritai bedarbė, o Charčenkos žmona, taip išeina, škotų princesė, ar ne?
— Negalima būti tokiam cinikui, — griežtu mokytojo tonu tarė Kolia, — o jeigu tai meilė? Žiūrėk dabar, kas išeina. Charčenka neturi išeities, jam reikalingi pinigai, ir dar dideli. Iš kur jų gauti?
— Žmonos paprašyti, — kandžiai pasufleravo Docenka. — Tu juk manai, kad jo žmona turtinga.